Žalsvoji kežytė

IUCN įvertinimas

VU D1

Biologija ir ekologija

Žalsvoji kežytė – lapiškoji kerpė su netaisyklingos formos, iki 10 cm skersmens gniužulu. Gniužulo lakštai – 0,5–1,5 cm pločio, banguoti. Jų galai apvalūs, pakilę nuo substrato. Viršutinė lakštų pusė melsvai žalsva, lygi, be raukšlių ar gūbrių, su gausiais smulkiais balsvos spalvos taškeliais, kurie tankesni ties lakštų pakraščiais. Apatinė lakštų pusė juoda, kraštai šviesesni, rusvi, be šaknelių formos darinių (rizinų). Lakštų kraštuose matoma balsvų dulkelių masės juosta (soraliai), ji neretai būna ištisinė, nors kartais tik dalyje lakšto. Vaisiakūnių Lietuvoje neaptikta. Panašios išvaizdos gniužulus turi labai dažna Lietuvoje melsvoji kerpenuotė (Platismatia glauca), tačiau jos lakštų paviršiuje nesimato balsvų taškelių, paviršius dažnai būna gūbriuotas, raukšlėtas ir su smulkiomis ataugėlėmis (izidėmis), o lakštų kraštai būna kiek kampuoti, be miltelių juostos, apaugę smulkiais grūdeliais ar išaugėlėmis.
Žalsvoji kežytė iš tiesų yra kelių morfologiškai identiškų tose pačiose augavietėse (neretai šalia viena kitos) augančių rūšių kompleksas. Rūšys tarpusavyje skiriasi tik chemine sudėtimi, bet jų identitetas molekuliniais tyrimais dar nėra patvirtintas, todėl ne visur šios rūšys atskiriamos, kompleksas laikomas viena rūšimi. Lauko sąlygomis atskirų kežyčių rūšių atskirti neįmanoma, tose šalyse, kur jos nyksta, praktinės apsaugos požiūriu traktuojamos kaip viena rūšis.
Žalsvoji kežytė auga ant lapuočių medžių kamienų, tik senuose miškuose ir jų fragmentuose.

Populiacijos gausumas

Lietuvoje žalsvosios kežytės populiacija palyginti gausi, tačiau fragmentiška (fragmentaciją lemia tinkamų buveinių išsidėstymas), radaviečių tankiau yra tik rytinėje Lietuvoje. Beveik visose subpopuliacijose aptinkama tik po kelis individus (substrato vienetus), išskyrus keletą vietovių, tokių kaip Punios šilas ar Dusetų giria.

Grėsmės ir apsauga

Pagrindinė grėsmė, iškylanti rūšiai, yra plynieji miškų kirtimai. Palankiausios sąlygos ir didžiausios galimybės šiai rūšiai išlikti yra tuose miškuose, kuriuose nevykdoma jokia ūkinė veikla.

Paplitimas

Aptinkama šiaurės pusrutulyje temperatinėje juostoje ir paatogrąžių šiaurinėje dalyje. Dažnesnė jūrinio klimato vietovėse. Šalyse aplink Lietuvą randama tik senuose miškuose.
Lietuvoje gana dažna, žinoma per 40 radaviečių įvairiose šalies dalyse, išskyrus vakarinę.

Summary

With over 40 localities currently known, this species is quite common in Lithuania. In most localities, however, only a few individuals (substrate units) are found. The species grows on the trunks of deciduous trees and is confined to old forests or their fragments, especially humid ones and is often found growing close to water bodies. The main threat to the species is forest logging.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Motiejūnaitė, 2002, 2016; Kukwa, Motiejūnaitė, 2012.