(lot. Dactylorhiza viridis)
Žalioji gegūnė yra 10–20 cm aukščio, daugiametis, žolinis augalas. Vegetacijos metu turi du šakniagumbius, iš kurių tik vienas lieka žiemoti. Žiedai žalsvos spalvos, kartais su rausvu ar rudu atspalviu, susitelkę į žiedyną. Dauginasi sėklomis, iš sėklų išaugę augalai apie dvejus–trejus metus vystosi po žeme, pirmąjį tikrą lapą dažniausiai išaugina ketvirtaisiais metais. Literatūroje nurodoma,
kad antrąkart žydi tik apie ketvirtadalis visų augalų.
Žalioji gegūnė auga gerai drenuojamose žemažolėse pievose, žemapelkėse, pamiškėse, apleistuose karjeruose ar šviesiuose miškuose. Mėgsta šarminės reakcijos dirvožemį, bet gali augti ir neutraliame ar silpnai rūgščiame, svarbiausia, kad dirvožemyje nebūtų gausu azoto junginių. Geriau jaučiasi saulės apšviestose vietose, bet gali augti ir daliniame pavėsyje. Lietuvoje dažniausiai aptinkama tyrulinėse pievose.
Populiacijos negausios, nors senesnių rinkinių herbariumų etiketėse kartais nurodoma, kad augalų buvo gana gausu arba labai gausu. Iš beveik 80 žinomų radaviečių tik penkios registruotos per pastarąjį dešimtmetį. Jose paprastai buvo fiksuojama pavienių generatyvinių žaliosios gegūnės individų
Didelę grėsmę kelia mineralinių ir organinių trąšų naudojimas pievoms gerinti. Augalai nepakantūs kitų žolinių augalų konkurencijai, tad suvešėjęs žolynas kelia grėsmę rūšies išlikimui buveinėje. Kita vertus, žolynai, kuriuose įsikuria gegūnė, ūkiniu požiūriu paprastai yra menkaverčiai, retai benaudojami, todėl juose formuojasi nuokritų sluoksnis, keičiasi sudėtis ir struktūra nepalankia žaliajai gegūnei išlikti kryptimi. Vidutinio intensyvumo ganymas ar šienavimas tinkamose buveinėse būtų tinkama priemonė augalui išsaugoti.
Rūšies arealas apima visą Šiaurės pusrutulį – Aziją, Europą ir Šiaurės Ameriką, išskyrus arktines sritis, aptinkama beveik visame Europos žemyne. Pietinėje arealo dalyje auga kalnuose iki 2900 m virš jūros lygio.
Lietuvoje populiacijos daugiausia telkiasi Baltijos aukštumose, kelios populiacijos aptiktos Žemaičių aukštumoje ir Vidurio Lietuvos žemumoje.
In Lithuania, this species mostly occurs in the eastern part of the country, though several localities are known in the western and middle of the country. In total, there are 79 known localities, but only five of them were found during last decade, these consisting of only several individuals.
Gudžinskas, Ryla, 2006.