(lot. Dicranum viride)
Stiebai – iki 4 cm aukščio. Auga tamsiai žaliomis nedidelėmis vejomis, išsidėsčiusiomis ant lapuočių medžių kamienų. Žalioji dvyndantė iš kitų dvyndantės genties samanų išsiskiria trapiais lapais, todėl dažniausiai jų viršūnės būna nutrupėjusios. Dvinamės samanos. Dažniausiai dauginasi vegetatyviškai. Sporogonus išaugina retai.
Žalioji dvyndantė dažniausiai aptinkama senuose miškuose ar medynuose su pavieniais senais medžiais. Auga plačialapių miškuose, dažniausiai ant ąžuolų kamienų ar jų šviežių kelmų. Rečiau aptinkama ant kitų lapuočių (juodalksnių, klevų, liepų) kamienų. Dažniausiai pasirenka vidutinio apšviestumo medynus. Jautri oro užterštumui.
Žalioji dvyndantė Lietuvoje žinoma mažiau nei dešimtyje radaviečių. Populiacijos negausios.
Žaliosios dvyndantės populiacijoms svarbūs ilgalaikiai seni medynai, kur yra susidariusios tinkamos mikroklimato (drėgmės ir apšviestumo) sąlygos ir galima aptikti tinkamų substratų, t. y. senų lapuočių medžių kamienų. Augavietėms pavojingi tiek plynieji miškų kirtimai, naikinantys tinkamus substratus, tiek atrankinis senų medžių kirtimas ar per didelis senų medynų retinimas, kai pasikeičia augavietės mikroklimatas. Dažniausiai vegetatyviškai besidauginančios samanos sėkmingai ilgesnį laiką gali miške egzistuoti, tik jeigu netoliese yra tinkamų substratų.
Šiaurės pusrutulyje (Europoje, Šiaurės Amerikoje ir Azijoje) rūšis paplitusi vėsaus klimato juostoje. Labiau į pietus dažniausiai aptinkama kalnuose subkontinentinio klimato sąlygomis.
Lietuvoje žalioji dvyndantė XX a. pradžioje buvo aptinkama Vilniaus apyl., kur žinoma ir dabar. Vėliau jos radavietės buvo nustatytos ne tik rytinėje, bet ir pietinėje bei vakarinėje šalies dalyse.
This species is known to be found in less than 10 localities in Lithuania, most occurring on single trees (oak, lime or black alder trees). The main threats to the species are clear cutting and excessive thinning of stands.
Mowszowicz, 1938; Jukonienė, 2003a; Jukonienė, Uselienė, Uselis, 2013.