Žaliasis sėmainis

IUCN įvertinimas

CR B1ab(iii)+2ab(iii); D1

Biologija ir ekologija

Sėmainių genties samanos lengvai atskiriamos nuo kitų pagal tai, kad matomas tik sporofitas – 0,5–1 cm ilgio sporinė su maždaug tokio pat ilgio koteliu. Gametofitas (stiebas su lapais) nesiekia 1 mm ir išaugus sporofitui nunyksta. Žaliojo sėmainio sporofitai pradeda vystytis rugpjūčio pradžioje ir per žiemą būna žali tiesūs, vėliau palinkę, blyškiai rudi. Vasaros pradžioje subrendus sporinei jos odelė viršutinėje dalyje plyšta ir atsisluoksniuoja. Panašios rūšies – belapio sėmainio (Buxbaumia aphylla) – sporinė ryškiai asimetriška, raudonai ruda, su plokščia viršutine dalimi, kuri nuo apatinės atskirta ryškiu apvadu ir subrendusi lupasi nuo žiočių. Aptinkama drėgnuose ūksminguose eglynuose ar eglių ir lapuočių miškuose, kur gausu suirusios negyvos medienos. Auga pavieniui ar nedideliais telkinėliais ant stipriai sutrūnijusių ar jau humusu virtusių medžių liekanų dažnai kartu su kitomis smulkiomis samanomis. Silpnai konkuruoja su stambesnėmis samanomis, todėl ant to paties substrato išbūna tik kelerius metus.

Populiacijos gausumas

Varėnos r. 2004 m. buvo rasta apie trisdešimt sporofitų ant negyvos nuvirtusios pušies. Pakartotinai neberandama. Tauragės r. rastas tik vienas augalas.

Grėsmės ir apsauga

Rūšis reikli stabiliam mikroklimatui su aukšta oro drėgme ir dideliam negyvos medienos kiekiui. Plynieji miškų kirtimai smarkiai pakeičia mikroklimato sąlygas ne tik kirtimo vietose, bet ir aplink jas. Dėl sanitarinių kirtimų miškuose pritrūksta trūnijančios stambios medienos. Neigiamą įtaką daro ir miškų sausinimas. Todėl rūšis gali išlikti tik rezervatinio ar artimo jam režimo sąlygomis.

Paplitimas

Euroamerikinė rūšis, paplitusi Šiaurės Amerikos ir Europos žemynų vakarinėse dalyse, spygliuočių ir mišriųjų miškų zonose ir kalnų miškuose. Europoje dažnesnė Skandinavijos pietinėje dalyje, Alpėse ir Karpatuose. Taip pat randama Pietų Suomijoje, Škotijoje, Pirėnų kalnuose, Italijoje, Balkanuose, Kryme, Vakarų Kaukaze. Nykstanti Danijoje, lyguminėje Vokietijos ir Lenkijos dalyje.
Lietuvoje iki šiol nustatytos dvi radavietės – Varėnos ir Tauragės r.

Summary

This species is found in shady spruce and spruce-deciduous forests with a high density of dead wood. It was found in 2004 in southern Lithuania, but has not subsequently been re-discovered. One specimen was also found in western Lithuania in 2013. Clear cutting, sanitary forest felling and forest drainage are the main threats facing this species.

Galerija