Vulfo kiminas

IUCN įvertinimas

EN B2ab(iii,iv)

Biologija ir ekologija

Gana stambi samana, išsiskirianti stambiomis tankiomis rutuliškomis galvutėmis. Stiebas rudas, juodai rudas, trapus, pjūvyje penkiabriaunis. Šakutės tvirtos, tiesios, ant stiebo išsidėsčiusios puokštelėmis po septynias–trylika (kitų rūšių kiminai jų turi mažiau), iš jų trys–penkios stačios. Šakučių galai dažnai būna rausvi. Stiebo lapai maži, trikampiškai liežuviški. Dauginasi sporomis, sporogonai susidaro retai. Augalai susitelkę į aukštas tvirtas vejas, kurios pavėsyje yra žalios spalvos, o šiek tiek apšviestose vietose rusvos ar su rausvu margumu. Tokiose pat buveinėse išoriškai panaši ir dažna rūšis yra smailialapis kiminas (Sphagnum capillifolium), kuris taip pat turi tankias, tik gerokai mažesnes galvutes ir būna nuo rausvai žalios iki ryškiai raudonos spalvos. Panašios išvaizdos gali būti ir centrinis kiminas (S. centrale), kurio galvutės irgi kartais atrodo gana aiškios ir didelės, tik ne tokios tankios, be to, jo šakelės labai stambios, o patys augalai niekada neturi rausvo atspalvio ar margumo.
Auga pelkėtuose spygliuočių ir mišriuosiuose miškuose, dažniausiai mezotrofiniuose kimininiuose eglynuose, pušų ir eglių ar eglių ir juodalksnių medynuose. Kartais pasitaiko siauroje pereinamoje zonoje tarp viksvinių juodalksnynų ir sausumoje augančių eglynų. Vengia rūgštesnio durpinio dirvožemio, kuriam būdinga aukštapelkinių kiminų danga arba sausesnių šilų samanos – paprastoji šilsamanė ar atžalinė gūžtvė. Mėgsta ūksmę ir pastovų mikroklimatą. Paprastai randama sengirių fragmentuose, nedideliais lopinėliais įsiterpusi tarp kitų samanų. Natūralių miškų indikatorius.

Populiacijos gausumas

Senose radavietėse gausumas neįvertintas, o naujose vejų dydis įvairuoja nuo nedidelių kupstelių iki keleto kvadratinių metrų.

Grėsmės ir apsauga

Grėsmę kelia pelkinių miškų sausinimas ir kirtimai, dėl ko nelieka pavėsio, pasikeičia hidrologinis režimas ir mikroklimatas. Rūšiai išsaugoti reikalingas rezervatinis režimas, kertinių miško buveinių steigimas.

Paplitimas

Šiaurės pusrutulio taigos ir mišriųjų miškų zonos rūšis, paplitusi Šiaurės Amerikoje, Šiaurės Europoje, Rusijoje, išskyrus stepių ir arktinę zonas, Šiaurės Kinijoje.
Lietuva yra pietiniame arealo pakraštyje. Žinoma apie dvidešimt radaviečių, kurių dauguma išsidėsčiusios grupėmis didesniuose girių masyvuose ar pelkynuose. Gausesnės radavietės telkiasi Karšuvos girioje, kurioje žinoma nuo 1931 m., taip pat Žemaitijoje ir Dzūkijoje.

Summary

A boreal forest species with a scattered distribution throughout the country. It grows in tussocks or in small lawns of up to several square meters and is found in old swampy spruce forests with a mixture of pine or black alder. Threats facing this species include felling of old forest and drainage.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Minkevičius, 1935, 1955; Jukonienė, 2003a.