Vientisasis skylutis

IUCN įvertinimas

EN C1+2a(i)

Biologija ir ekologija

Vientisasis skylutis – kempininis grybas, plačiai išsiplėtęs ir tvirtai priaugęs prie substrato, turi 10–15 mm storio vaisiakūnį. Jaunas vaisiakūnis minkštas, senesnis – kietas ir kamštiškas, sudarytas iš keliais sluoksniais išsidėsčiusių vamzdelių. Augdamas ant vertikalaus substrato, suformuoja čerpių pavidalo grupėmis išsidėsčiusias netikras kepurėles. Poros apskritos, mažos, jų kraštai stori ir lygūs. Paviršius balkšvas, kreminis, šviesiai geltonas ar pelenų spalvos. Panašus į rūgštųjį skylutį (Perenniporia subacida), kuris auga tik ant eglių virtuolių.
Vaisiakūniai daugiamečiai, išauga ant ąžuolo kelmų, virtuolių ir stambių šakų senuose ąžuolynuose ar ant pavienių ąžuolų kultūriniame kraštovaizdyje. Dažniausiai randamas ant senų sutręšusių bežievių kelmų ar senų medžių išpuvusiose drevėse. Grybas yra medienos ardytojas, saprotrofas, sukeliantis baltąjį medienos puvinį.

Populiacijos gausumas

Tinkamose buveinėse vientisųjų skylučių randama negausiai, po vieną–tris unikalius genetinius individus. Įvertinus tris kartus mažiau nustatytų radaviečių po 2007 m. ir labai lėtai susiformuojantį grybui specifinį substratą, numatoma, kad populiacija mažės.

Grėsmės ir apsauga

Didžiausia grėsmė – senų ąžuolynų ir senų ąžuolų kirtimas, negyvos medienos, stuobrių, kelmų, virtuolių sunaikinimas ir pašalinimas iš buveinių, ypač iš kultūrinio kraštovaidžio. Grybui tinkamam specifiniam substratui susiformuoti reikia nemažai laiko. Pagrindinė apsaugos priemonė – išsaugoti senus ąžuolus, negyvą jų medieną ir užtikrinti substrato atsinaujinimą išsaugant skirtingo amžiaus ąžuolų buveines.

Paplitimas

Rūšis paplitusi Europoje, nuo Italijos iki Norvegijos, rytuose siekia Rusiją. Tikslus paplitimas nėra žinomas, nes tikslinama rūšies taksonominė koncepcija.
Lietuvoje daugiausia paplitusi centrinėje ir pietrytinėje dalyse, keletas senesnių radaviečių yra vakarinėje dalyje. Lietuvoje žinoma 40 radaviečių, tik dešimt radaviečių po 2007 m.

Summary

This species is known to be found in 40 localities, though most from before 2007. It grows on coarse woody debris of oak in broadleaved forests and in parks. The species is threatened by the felling of old oaks and the removal of coarse woody debris.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Gricius, Matelis, 1996.