Vėjalandė šilagėlė

IUCN įvertinimas

VU A2ace; B2b(i,ii,iii,iv,v),c(iv)

Biologija ir ekologija

Daugiametis, 10–50 cm aukščio, žolinis augalas, išauginantis storą liemeninę šaknį. Lapai plaštakiškai susiskaldę į tris–septynias dalis, kurios dar kartą susiskaldžiusios į kelias linijiškas ar lancetiškas skiautes. Žiedynstiebis status, apaugęs tankiais plaukeliais, ties viduriu su redukuotais, linijiškai susiskaldžiusiais lapais. Žiedai žiedynstiebio viršūnėje sukrauti po vieną, stambūs, 7–9 cm skersmens. Apyžiedžio lapeliai šviesiai arba tamsiai violetiniai, kartais melsvai violetiniai. Žydi balandžio–gegužės mėn. Vaisius – riešutėlis, su ilga akuoto pavidalo išauga. Sunoksta birželio mėn., juos išnešioja vėjas. Dauginasi sėklomis.
Vėjalandės šilagėlės auga sausuose vakarų taigos ir kerpiniuose pušynuose, sausuosiuose ąžuolynuose, kartais mišriųjų miškų aikštelėse, viržynuose, rečiau karbonatinių smėlynų pievose. Dažniausiai augalas aptinkamas kalkingame smėlio dirvožemyje. Kryžmadulkis augalas, todėl pavieniui augantys individai sėklų neužmezga. Apdulkina kamanės. Atskiri individai išgyvena iki dvidešimt metų. Silpnai konkurencingas, šviesomėgis augalas.

Populiacijos gausumas

Daugumoje vietovių auga pavieniui, pasklidusios dideliuose plotuose. Gausiausios, po kelis šimtus subrendusių individų turinčios populiacijos išlikusios Šiaulių, Švenčionių, Šalčininkų ir Varėnos r. Dalyje vietovių anksčiau buvusios gana gausios subpopuliacijos sumažėjo iki pavienių individų.

Grėsmės ir apsauga

Didžiausią grėsmę rūšies populiacijai kelia buveinių būklės blogėjimas dėl sukcesijos, eutrofikacijos, rūšiai nepalankaus ūkinio naudojimo ir invazinių rūšių poveikio. Augalus tiesiogiai naikina žmonės, skindami žiedus ir iškasdami augalus. Kurtiniai ir tetervinai kartais nulesa visus žiedus. Svarbiausia apsaugos priemonė – išsaugoti ir palaikyti palankią buveinių būklę, išlaikant medyno struktūrą ir šalinant samanas bei nuokritas.

Paplitimas

Rūšis paplitusi Centrinėje ir Rytų Europoje, Skandinavijos pietinėje dalyje, Vakarų Azijoje. Centrinėje Europoje rūšis reta arba labai reta.
Lietuvoje gana reta, netolygiai paplitusi, nykstanti rūšis. Labiausiai paplitusi Baltijos aukštumose ir Užnemunės žemumoje, izoliuotos salos yra Žemaičių aukštumos vakarinėje dalyje, Karšuvos žemumoje. Vidurio Lietuvos žemumoje labai reta, daugumoje vietovių jau išnykusi.

Summary

Quite rare and declining, this species occurs mostly in eastern and southern parts of Lithuania, with two isolated areas in Žemaitija uplands and Karšuva lowlands. It grows in dry pine forests of western taiga and lichen forest habitats, in dry heaths and in calcareous sand grasslands. The main threat facing the species is habitat change due to eutrophication, improper management, invasion of alien species and direct destruction of plants. The main measure for the protection of this species is the maintenance of favourable woodland habitat conditions with patches of bare soil.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Gudžinskas, 2012a.