Vakarinis kurtinys

IUCN įvertinimas

VU A4ce; C1; D1

Biologija ir ekologija

Stambiausias Lietuvoje vištinis paukštis – suaugęs patinas sveria apie 4 kg. Patelės yra beveik perpus mažesnės. Patino apdare dominuoja įvairių atspalvių juoda spalva. Sparnų viršutinė pusė yra tamsiai ruda su balta dėme sparno sulenkime. Uodega ilga, su baltomis dėmelėmis, tuoktuvių metu išskleidžiama į plačią vėduoklę. Snapas šviesus, virš akies – ryškiai raudonas plikos odos antakis. Patelės ryškiai raibos, jų apdare dominuoja ruda ir pilka spalvos.
Didelių borealinių miškų masyvų paukštis, dažniausiai įsikuriantis brandžiuose pušynuose. Pirmenybę teikia netoli pelkių esantiems miškams. Poligamas. Tuokvietės, kuriose susirenka nuo kelių iki keliolikos patinų, dažnai išlieka tose pačiose vietose daugelį metų. Patelės lizdus įsirengia kelių kilometrų atstumu nuo jų. Dažniausiai deda septynis–devynis kiaušinius, kuriuos patelė peri 26–29 dienas. Ji ir augina jauniklius.
Žiemą daugiausia minta pušų spygliais. Kitu metu racionas įvairesnis, tačiau vis vien dominuoja augalinis maistas – uogos, pumpurai, lapai. Tik jauniklių svarbią raciono dalį pirmosiomis gyvenimo savaitėmis sudaro įvairūs bestuburiai.

Populiacijos gausumas

Lietuvoje kadaise buvo plačiau paplitęs, tačiau dėl miškų fragmentacijos ir medžioklės išnyko didesnėje teritorijos dalyje. 2013 m. perinti populiacija vertinta 300–400 tuokvietėse registruojamų patinų. Nors per paskutiniuosius dvidešimt metų stebimas atskirų nedidelių tuokviečių nykimas, bendras gausumas išlieka gana stabilus.

Grėsmės ir apsauga

Pagrindinės grėsmės siejamos su veisimosi buveinių – brandžių pušynų prie įvairaus dydžio miško pelkių – nykimu. Buveinių fragmentacija daro didžiulį neigiamą poveikį labai sėsliai rūšiai. Todėl medynų išsaugojimas yra svarbiausia rūšies apsaugos priemonė. Be to, tuoktuvių metu reikia riboti šių vietų lankymą dėl rūšies didelio jautrumo trikdymui. Tikėtina, kad neigiamą poveikį perėjimo sėkmingumui daro plėšrūnai, todėl būtina reguliuoti lapių, mangutų ir kranklių skaičių.

Paplitimas

Labai sėsli borealinių miškų rūšis. Paplitusi Eurazijoje nuo Škotijos, Skandinavijos ir Ispanijos vakaruose iki Lenos upės baseino rytuose. Šiaurinė riba susijusi su borealinių mišku paplitimu. Europos pietuose labai fragmentiškas arealas siekia Graikijos, Albanijos bei Ispanijos šiaurės kalnuotas vietoves.
Lietuvoje šiuo metu pasitaiko tik didesnėse Rytų ir Pietų Lietuvos giriose – Labanoro, Rūdninkų, Dainavos, Kapčiamiesčio. Nedidelė populiacija taip pat aptikta Rokiškio r. pelkėse ties pasieniu su Latvija ir Vilniaus r. ties pasieniu su Baltarusija.

Summary

A highly sedentary species inhabiting mature boreal forests, the current population is estimated at 300–400 displaying males and is considered stable, though some leks have disappeared over the last 20 years. The greatest threats are a reduction in the amount of mature pine forests and fragmentation of habitat, with disturbance and predation also possibly having a negative effect. Key conservation measures relate to the preservation of suitable forest habitats, limiting disturbance and controlling predators.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Logminas, 1990; Jusys, Karalius, Raudonikis, 2012; Nacionalinė ataskaita dėl ES Paukščių direktyvos įgyvendinimo, 2013.