Urvinė antis

IUCN įvertinimas

EN D1

Biologija ir ekologija

Stambi kontrastingo apdaro antis, išvaizda dažnai gretinama su žąsimis. Dydžiu nenusileidžia didžiajai ančiai. Patinai nuo patelių šiek tiek skiriasi tik dydžiu. Apdare dominuoja balta, juoda ir kaštoninė spalvos, kaklas ir galva tamsiai žalios spalvos, snapas ryškiai raudonas, kojos rausvos.
Urvinės antys perėjimui renkasi jūrų, lagūnų ir gretimų vandens telkinių pakrantes. Lizdui vietą pasirenka dažniausiai arti kranto įvairiuose plyšiuose po medžių šaknimis, akmenimis, žmogaus statiniais, kitų gyvūnų iškastuose urvuose, kurie gali būti ir kelių metrų ilgio. Peri dažniausiai pavieniui. Monogamės. Dėtyje – aštuoni–dvylika kiaušinių, kuriuos peri 27–29 dienas. Tik išsiritę jaunikliai paskui tėvus nuseka iki artimiausio vandens telkinio. Jaunikliai užauga ir tampa savarankiški maždaug per du mėnesius. Maitinasi daugiausia vandens bestuburiais ir moliuskais, taip pat racioną gali papildyti nedidelėmis žuvytėmis ar augaliniu maistu.
Artimosios migrantės. Lietuvoje urvinių ančių dažniausiai aptinkama kovo–rugsėjo mėn. Tačiau pavieniai paukščiai stebėti ir šaltuoju laikotarpiu.

Populiacijos gausumas

Pirmą kartą perėjimas patvirtintas tik 1975 m. ties Ventės ragu. 2013 m. perinti populiacija vertinta 35–50 porų. Per paskutiniuosius trisdešimt metų stebėtas didelis (20–50 proc.) šios rūšies gausumo mažėjimas, ypač Kuršių nerijoje.

Grėsmės ir apsauga

Galimos grėsmės iki šiol nėra įvardytos. Tikėtina, kad neigiamą poveikį perėjimo sėkmingumui daro plėšrūnai, todėl būtina reguliuoti lapių, mangutų ir kanadinių audinių skaičių. Manoma, jog perinti populiacija Kuršių nerijoje mažėja nykstant atvirų pamario pakrančių ruožams. Gausumas, galbūt, padidėtų įrengus dirbtines lizdavietes.

Paplitimas

Rūšis plačiai paplitusi Europoje ir Azijoje – nuo Islandijos ir Skandinavijos Europos šiaurėje iki Viduržemio jūros pakrančių pietuose; rytuose paplitimas siekia Mongoliją ir Užbaikalę, Pietvakarių ir Centrinę Aziją. Migruojanti rūšis, žiemoti skrendanti į subtropines platumas, tačiau kai kur Vakarų Europoje gyvena sėsliai. Pasaulinė populiacija vertinama 625 000–750 000 individų.
Lietuvoje dažniau aptinkama Kuršių mariose ir Nemuno deltoje, kur migracijų metu stebimi keliasdešimties paukščių būriai. Vidaus vandenyse stebimi tik pavieniai paukščiai. Reguliariai peri tik pamaryje ir Nemuno deltoje, rečiau gretimuose vandens telkiniuose. Šalies vidaus regionuose perėjo tik du kartus – Kauno mariose ir Žuvinto apyl.

Summary

Breeding is mostly restricted to coastal areas of the Curonian Lagoon and the Nemunas River Delta. However, having declined significantly (by up to 20–50%) in Lithuania over the last 30 years, the current population estimate does not exceed 50 breeding pairs, though it is more common during migration. Causes for this decline are not fully understood, though predation and the lack of suitable habitats are likely to have a negative effect on the species.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Nacionalinė ataskaita dėl ES Paukščių direktyvos įgyvendinimo, 2013; Jusys, Karalius, Raudonikis, 2017.