(lot. Leptogium rivulare)
Upinis gleivytis – lapiškoji kerpė, jos gniužulas plonas, melsvai pilkas, sudrėkęs tampa juosvas, nežymiai išbrinksta. Viršutinė gniužulo pusė lygi, neraukšlėta, be išaugų ar žvynelių, apatinė pusė šviesi, lygi. Gniužulo lakštai – 2–3 mm pločio, galai apvalūs. Praktiškai visada būna su dubenėlio formos, iki 1 mm skersmens vaisiakūniais. Jų kraštelis plonas, senų vaisiakūnių beveik nepastebimas, tokios pačios spalvos kaip ir gniužulas. Vidurinė dalis (diskas) raudonai ruda. Nė viena iš tokiose pačiose augavietėse augančių lapiškųjų kerpių neturi panašių išvaizdos bruožų.
Auga ant pusiau panirusių į vandenį silikatinių riedulių miško upelių vagose, kitose šalyse upinis gleivytis aptinkamas ir ant vandens skalaujamų medžių šaknų.
Lietuvoje upinio gleivyčio populiacija itin negausi, žinomas vienintelis individas (substrato vienetas).
Tai itin jautri rūšis, kurios paplitimą ir egzistavimą veikia tiek gamtiniai (vandens kiekio svyravimas, pavasarinių potvynių ir ledonešių stiprumas, bebrų patvankos), tiek ir antropogeniniai (vandens tarša, rekreacinė veikla, upelių vagų keitimas) veiksniai. Pagrindinės apsaugos priemonės – apsauga nuo taršos (ypač nuo pesticidų ir trąšų patekimo iš dirbamų laukų bei nuotekų iš fermų), rekreacijos ribojimas, bebrų populiacijos kontrolė.
Rūšis aptinkama Europos ir Šiaurės Amerikos borealinėje ir temperatinėje juostose. Beveik visame areale yra reta ir nykstanti, išskyrus Rusijos Komijos ir Marių respublikas bei Kanados Ontarijo provinciją. Estijoje ir Suomijoje laikoma išnykusia. Lietuvoje labai reta, žinoma vienintelė radavietė Zarasų r.
This species is very rare in Lithuania, known from a single locality that contains a single individual (substrate unit). At this locality, the species grows on a periodically inundated boulder in a stream bed and is very susceptible both to natural processes (changes of water table during spring flooding, activities of beavers) and to human activities, such as water pollution and recreation.
Motiejūnaitė, 2016.