SRIS

Artūras Vaišiauskas Nuotraukos autorius: Artūras Vaišiauskas
Pildyti stebėjimo anketą

Šuniškoji poniabudėlė

(lot. Mutinus caninus)

  • Karalystė: Grybai (lot. Fungi)
  • Tipas: Papėdgrybūnai (lot. Basidiomycota)
  • Klasė: Papėdgrybiai (lot. Basidiomycetes)
  • Sinonimai: Šuniškoji puniabudė
  • Sąrašas: Lietuvos raudonosios knygos sąrašas (1992) - 1(E), Lietuvos raudonosios knygos sąrašas (2007) - 1(E), Lietuvos raudonosios knygos sąrašas (2021) - Pažeidžiami (VU)

IUCN įvertinimas

VU D1


Daugiau informacijos

Biologija ir ekologija

Grybas mažas, išaugantis iš rutulio ar ovalo formos 1–2 cm skersmens „kiaušinio“ su balta ar gelsvai balta luobele. Jį perpjovus, matyti drebučių pavidalo konsistencija ir vaisiakūnio užuomazgos. Vaisiakūnis išauga į 8–12 cm ilgio cilindro pavidalo tuščiavidurį porėtą, jaunesnių baltą, vėliau šviesiai rusvai oranžinį kotą su oranžiškai raudona ar ryškiai oranžine viršūne, kuri būna padengta gleivėta lipnia tamsiai žalia sporų mase. Šuniškoji poniabudėlė turi silpną salsvą nemalonų kvapą, kuris privilioja muses ir kitus vabzdžius, išplatinančius sporas. Panaši ryškesnės karmino raudonumo spalvos Ravenelio poniabudėlė (Mutinus ravenelii) yra svetimžemis grybas kilęs iš Šiaurės Amerikos, plintantis antropogeninėse buveinėse Europoje.
Vaisiakūniai vienmečiai, trumpaamžiai, išauga vasarą ir rudenį, gausiomis grupėmis lapuočių su skroblu, guoba, ąžuolu, uosiu, lazdynu miškuose. Prieraišus drėgnoms turtingo maisto medžiagų kalkingo dirvožemio buveinėms. Grybas randamas šalia pūvančių kelmų ar virtuolių.

Populiacijos gausumas

Senesnėse radavietėse buvusių šuniškųjų poniabudėlių populiacijų būklė nežinoma. Pastarųjų metų radavietėse buvo aptikti du–trys skirtingi genetiniai individai ir gana gausiai, apie dvidešimt, išaugintų vaisiakūnių. Manoma, kad grybo radaviečių galėtų būti daugiau, kurios gali būti nežinomos dėl trumpaamžių ir sunkiai pastebimų vaisiakūnių.

Grėsmės ir apsauga

Didžiausia grėsmė šuniškosios poniabudės išlikimui yra tinkamų buveinių iškirtimas ar jų užaugimas eglėmis. Apsaugos priemonė – nevykdyti jokios ūkinės veiklos ir leisti buveinei vystytis savaime. Svarbu išsaugoti kuo daugiau potencialiai grybui tinkamų lapuočių miškų buveinių, kuriose būtų lengviau įsikurti mažoms ir fragmentiškoms šuniškosios poniabudėlės populiacijoms.

Paplitimas

Rūšis paplitusi Europoje, rytinėje Šiaurės Amerikos dalyje. Žinomos Irane, Turkijoje ir Kinijoje.
Lietuvoje reta, žinomos tik keturios radavietės, iš kurių dvi pastarųjų metų.

Summary

This species is rare and found in only four localities, but is possibly overlooked. The fungus grows on rich soil in damp deciduous forests around decaying stumps or other rotting wood. The main threat is the fragmentation of habitat and the decline of old deciduous trees, such as hornbeam, ash, elm and oak.

Informacijos šaltiniai

Mazelaitis, 1982.