Stepinis perlinukas

IUCN įvertinimas

CR B2ab(i,ii,iii,iv)

Biologija ir ekologija

Šios rūšies drugių sparnai oranžiniai su tamsiomis juodomis dėmelėmis, todėl yra panašūs į kitų rūšių perlinukus. Išsiskiria dviem lygiagrečiomis taškų eilėmis užpakalinio sparno pakraštyje, ypač gerai išsiskiriančiomis sparno apatinėje pusėje. Drugiai gyvena upių slėnių pievose. Suaugusių drugių aptinkama nuo birželio vidurio iki liepos pabaigos. Kiaušinėlius po kelis deda ant mitybinių augalų – pievinių vingiorykščių, kuriomis ir maitinasi išsiritę vikšrai. Vikšrai pilkai juodi, su juodais spygliais ir ryškiomis geltonomis šoninėmis linijomis. Lėliukėmis virsta ant augalų stiebų, apatinėje lapų pusėje.

Populiacijos gausumas

Pirmą kartą Lietuvoje stepinių perlinukų aptikta 1975 m. šalia Šventosios upės prie Ukmergės, Dukstynos miške. Vėliau aptikta virš dešimt kitų populiacijų Ukmergės, Anykščių, Jonavos ir Širvintų r. Dabar žinomos kelios gyvybingos populiacijos Šventosios upės sl., kuriose per dieną galima aptikti kelias dešimtis individų. Populiacijų gausumas per pastaruosius trisdešimt metų smarkiai mažėjo ir didžioji dalis populiacijų išnyko.

Grėsmės ir apsauga

Pagrindinės grėsmės yra susijusios su natūralia pievų buveinių kaita sunykus tradicinei žemėnaudai: upių slėnių pievos, kuriose anksčiau buvo ekstensyviai ganoma ir šienaujama, tapo nebenaudojamos, dėl ko pasikeitė žolinė augalija, buveinės užžėlė krūmais ir medžiais arba buvo užsodintos mišku. 1979 m. šios rūšies apsaugai buvo įsteigtas Dukstynos entomologinis draustinis šalia Ukmergės, bet nesiėmus gamtotvarkos priemonių, stepinio perlinuko populiacija išnyko. Išnyko ir didžioji dauguma kitų žinomų populiacijų.
Norint apsaugoti išlikusias populiacijas, būtinas sumedėjusios augalijos periodinis iškirtimas, pievų mozaikinis šienavimas arba ekstensyvus ganymas, skatintinas degradavusių pievų buveinių atkūrimas.

Paplitimas

Azijoje, Turkijoje, Irane, Altajaus krašte.
Lietuvoje žinomos negausios populiacijos tik Šventosios, Siesarties, Jaros, Širvintos ir Mūšios upių sl. pievose. Kaimyninėse šalyse ši rūšis neaptinkama; Lietuvoje stepinio perlinuko populiacijos nuo pagrindinio arealo atitrūkusios per 1000 km.

Summary

A relict species, with the Lithuanian populations separated by about 1000 km from the rest of its range. Since the first discovery in Lithuania in 1975, more than 10 populations were registered in the meadows of several river valleys, though the majority of these have become extinct in the last decades and only a few viable populations still exist. The main threats relate to natural succession of habitats (overgrowth of meadows with forbs, bushes and trees).

Galerija

Informacijos šaltiniai

Kazlauskas, 1984, 2008; Švitra, 1984, 1995; Ivinskis, Augustauskas, 2004.