Smulkioji tujinėlė

IUCN įvertinimas

VU D2

Biologija ir ekologija

Žalioji samana. Stiebas šliaužiantis, iki 2–3 cm ilgio, nešakotas arba vienąkart plunksniškai šakotas, apaugęs lancetiškomis ir siūliškomis nešakotomis žaliomis išaugomis (parafilais). Lapai iš širdiško pagrindo staiga nusmailėję, jų gysla stambi, baigiasi viršūnėje. Dvinamė samana. Sporogonus išaugina retai. Pagal lapų formą gali būti painiojama su samanomis iš Thuidium genties, tačiau skirtingai nei mažosios tujinėlės, jų stiebas visuomet būna du–tris kartus šakotesnis, be to, jų išaugos ant stiebo (parafilai) būna išsišakojusios.
Pavėsingų vietų samana. Įsikuria ant labiau neutralių nei rūgščių ar šarminių substratų. Auga miškuose apie medžių kamienus, ant kelmų, kituose regionuose aptinkama ir ant kalkingų uolų.

Populiacijos gausumas

Smulkioji tujinėlė pirmą kartą Žaliojoje girioje buvo aptikta 1931 m. ant drebulės kamieno, vėliau beveik po 50 metų (1980 m.) buvo rasta pakartotinai. Tinkamų substratų šiame miške yra aptinkama ir dabar.

Grėsmės ir apsauga

Tiesioginę grėsmę populiacijoms sudaro tinkamų substratų, ypač negyvos medienos, šalinimas. Nepalankus yra augavietės sąlygų, ypač apšvietimo ir drėgmės, keitimas, retinant ar iškertant medynus.

Paplitimas

Rūšis paplitusi Pietų, Centrinėje ir Šiaurės Amerikoje bei Europoje. Šiaurės Europoje neaptinkama, Pietų ir Centrinėje Europoje dažniausiai reta.
Lietuvoje rasta Panevėžio r. Tai labiausiai į šiaurės vakarus nutolęs šios samanos paplitimo taškas Europoje.

Summary

Recorded in 1931 and 1981, a locality in the northern part of Lithuania is the only known site for this species in Lithuania.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Minkevičius, 1935, 1955; Jukonienė, 2003a.