SRIS

Dalia Račkauskaitė Nuotraukos autorius: Dalia Račkauskaitė
Pildyti stebėjimo anketą

Smailiauodegė antis

(lot. Anas acuta)

  • Karalystė: Gyvūnai (lot. Animalia)
  • Tipas: Paukščiai (lot. Aves)
  • Klasė: Žąsiniai (lot. Anseriformes)
  • Sąrašas: Berno konvencija - III, Bonos konvencija - II, Paukščių direktyva - II/1, Paukščių direktyva - III/2, Lietuvos raudonosios knygos sąrašas (1992) - 3(R), Lietuvos raudonosios knygos sąrašas (2007) - 1(E), Lietuvos raudonosios knygos sąrašas (2021) - Kritiškai grėsmingos būklės (CR)

IUCN įvertinimas

CR D1


Daugiau informacijos

Biologija ir ekologija

Stambi upinė antis. Patinas išsiskiria smailia uodega dėl pailgėjusių centrinių vairuojamųjų plunksnų, o abi lytys – ilgesniu, palyginti su kitomis antimis, kaklu. Patelė pilkai ruda, patinų veisimosi apdaras pilkas su baltu kaklo priekiu, kontrastuojančiu su šokolado spalvos galva. Parskrenda kovo mėn. Užtrunka iki pirmųjų šalčių. Peri paupių ir paežerių pievose, kartais šalia žuvų tvenkinių, pievų augalija apaugusiose salose. Lizdą gali sukrauti iki 1 km nuo vandens telkinio. Dėtys (aštuoni–vienuolika kiaušinių) pradedamos dėti balandžio pabaigoje. Patelė peri gegužės mėn. 22–23 dienas. Patinas ją netrukus palieka. Jaunikliai ritasi birželio pradžioje, po 50 dienų skraido. Maitinasi sekliuose dumblinguose su gausia povandenine ir plūduriuojančia augalija vandenyse, išskrenda į javų laukus. Pavasarį apsistoja užtvindytose pievose. Daugiau sulesa gyvūninio nei augalinio maisto.

Populiacijos gausumas

Lietuvoje smailiauodegė antis visada buvo reta. Peri dešimt–dvidešimt porų (iki penkių Nemuno deltoje ir vienos–trijų Kretuono ežero saloje). Kitur nereguliariai peri pavienės poros. Įprasta, nors ir negausi, per pavasarinę migraciją.

Grėsmės ir apsauga

Nenaudojamos pievos užauga nendrėmis ir krūmais. Pakrančių suvešėję tankūs ištisiniai nendrynai trukdo jauniklius pervesti iš peraviečių į vandenį. Gali būti sumedžiojama žuvų tvenkiniuose. Rūšies apsaugai svarbu šienauti paežerių ir paupių pievas iki pat vandens, potencialiose peravietėse mažinti pilkųjų varnų, lapių ir mangutų gausumą.

Paplitimas

Holarktinė borealinio ir vidutinių platumų klimato, tundros, aukštapelkių, pievų, rečiau stepių rūšis. Eurazijoje paplitusi nuo Atlanto iki Ramiojo vandenynų, šiaurėje arealas siekia arktinę pakrantę, pietuose – Primorę, Kazachiją, Vengriją, Bulgariją, Šiaurės Italiją ir Ispaniją. Lietuvoje dažnesnė Nemuno žemupyje ir pamaryje.

Summary

With less than 20 pairs, this is a very rare breeding species and has an extremely patchy and changing distribution. Up to five pairs tend to breed in coastal flood meadows of the lower reaches of the River Nemunas and around the Curonian Lagoon and, less stable, up to three pairs on a treeless island on Lake Kretuonas. Abandonment of waterside meadows and subsequent encroachment of bushes and reeds are major threats for the species. It is however more common during the migration periods.

Informacijos šaltiniai

Valius, 1980, 1990; Logminas, 1990; Jusys ir kt., 1999; Viksne et al., 2010.