Skersasnukis

IUCN įvertinimas

CR 2abc

Biologija ir ekologija

Tai upinė priedugninė žuvis, mėgstanti smėlingą ir akmenuotą dugną. Laikosi upių vidurupiuose, žiemoja duobėse, telkiasi į tuntus. Skersasnukiai vengia stovinčio vandens ir labai stiprios srovės. Burna apatinė, apatinis žiomuo sukremzlėjęs, aštrus. Lytiškai subręsta ketverių–penkerių metų amžiaus, būdami 20–25 cm ilgio. Neršia balandžio pabaigoje arba gegužės pradžioje, kai vandens temperatūra pasiekia +6–10 ºC, akmenuotose ir žvirgždėtose vietose. Nerštas vienkartinis, vienas tuntas išneršia per vieną–keturias dienas, vislumas – 6–44 tūkst. ikrelių. Jaunikliai minta planktonu, vėliau bentosu, suaugę individai yra stenofagai ir monofagai, minta vien tik perifitonu ir detritu ištisus metus. Dumblius nuo akmenų ar įkritusių medžių paviršiaus skersasnukiai lyg peiliu nupjauna aštria apatine žiomens briauna. Gyvena iki dvylikos metų ir gali užaugti iki 2,5 kg, tačiau mūsų vandenyse jie retai viršija 1 kg svorį (dažniausiai būna 700–800 g).

Populiacijos gausumas

XX a. antrojoje pusėje Nemune, Neryje ir kitose upėse sužvejodavo po keletą šimtų kilogramų skersasnukių, tačiau nuo 1974 m. skersasnukių jau nebesugaunama. Pastaruoju metu pavienių individų labai retai sugaunama Šventosios, Dubysos, Minijos ir Jūros baseinų upėse. Subrendusių individų skaičius Nemuno žemupio populiacijoje gali siekti apie 2500 individų.

Grėsmės ir apsauga

Mažėjanti skersasnukių populiacija siejama su ekologinių sąlygų kaita ir ypač su hidroelektrinių ir užtvankų statyba ant didžiųjų Lietuvos upių: Nemuno, Jūros, Minijos, Šventosios, Šešupės ir kt. Užtvankos sumažino skersasnukių arealą, apribojo žuvų neršto migracijas, atskyrė nerštavietes nuo mitybos plotų. Didėjantis vandens užterštumas, žuvų tarprūšinė konkurencija, plėšrūnų gausa buvo svarbesni veiksniai, nulėmę sumažėjusią skersasnukių populiaciją.

Paplitimas

Rūšis paplitusi Europoje nuo Vidurio Prancūzijos iki Nevos upės. Paprastieji skersasnukiai gyvena srauniose upėse, įtekančiose į Šiaurės, Baltijos, Juodosios, Kaspijos jūras. Lietuva – šiaurinė jų arealo riba. Lietuvoje anksčiau jų buvo nuolatos aptinkama didesnėse upėse: Nemune, Neryje, Šventojoje, Merkyje, Jūroje, Minijoje ir kt. Pastaruoju metu užregistruota keletas dažnesnių atvejų apie sugautus skersasnukius Šventosios, Dubysos ir Jūros baseinų upėse.

Summary

A catastrophic decline in the abundance of this species was first noticed in the second half of the last century due to dam construction and river pollution. At present, the species is extremely rare in Lithuania and recent records are limited to single specimens in the Šventosios, Dubysos, Minijos ir Jūros river basins.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Virbickas, 2000.