(lot. Lychnothamnus barbatus)
Stambus gėlavandenis povandeninis dumblis, kurio aukštis, priklausomai nuo augimo gylio, gali kisti nuo 15 iki 80 cm. Nuo kitų šeimos augalų skiriasi ne visiškai išsivysčiusia žieve ir dauginimosi organų – oogonių ir anteridžių – išsidėstymu vienas šalia kito „lapukų“ pažastyse. Dėl ilgų prielapių ir lapukų žvakidumblis atrodo „barzdotas“. Pagrindinės jo augavietės – švarūs, turtingi karbonatų ežerai, tačiau gali augti ir eutrofinėmis sąlygomis, jeigu vanduo išlieka skaidrus. Giliose vietose auga kaip daugiametis – žiemoja visas gniužulas. Sekliose vietose rudenį sunyksta ir išauga pavasarį iš sustorėjusių stiebo bamblių ir rizoidų gumbelių. Fertilių augalų aptinkama birželio–rugsėjo mėn. Auga 0,5–8 m gylyje. Sudaro tankius monodominantinius sąžalynus, auga kartu su kitais maurabraginiais (stambiuoju, kietuoju ir kuoduotuoju maurabragiais, žvaigždėtuoju maurašakiu), samanomis (trieile nertve), žiediniais augalais (standžialape kurkle, paprastąja nertimi, permautalape, blizgančiąja ir plūduriuojančiąja plūdėmis, paprastąja lūgne).
Šiuo metu gausiausia yra Balsio ežero populiacija (Vilnius), kur žvakidumblis paplitęs pietinėje ežero dalyje iki 6 m gylyje. Šiurpinis žvakidumblis gana gausus Vygrio, Liškiavio ir Šventininkų ežeruose. Mažiau gausios Mažojo Gulbino ir Liškiavio ežerų populiacijos.
Kadangi rūšis labai jautri vandens skaidrumo pokyčiams, nyksta dėl vandens taršos, antropogeninės eutrofizacijos, siūlinių žaliadumblių suvešėjimo. Praėjusio šimtmečio pabaigoje dėl taršos gyvulininkystės fermos nuotekomis žvakidumblis buvo išnykęs arba beveik išnykęs Šventininkų ežere, kuriame šiuo metu stebima gana gausi populiacija. Balsio ežere didelė grėsmė rūšies išlikimui dėl intensyvios rekreacinės veiklos. Mažojo Gulbino ežero populiacija galimai nyksta dėl natūralaus ežero apšviestumo mažėjimo statiems ežero šlaitams apaugant mišku.
Ilgą laiką šiurpinis žvakidumblis buvo laikomas paplitusiu Europoje, Australijoje ir Azijoje, tačiau neseniai aptiktas ir Šiaurės Amerikoje. Retas visame areale. Lietuvoje yra šiauriniame arealo pakraštyje. Auga Balsio, Mažajame Gulbine (Vilniaus r.), Šventininkų, Viesų (Trakų r.), Vygrio (Vilkaviškio r.), Liškiavio (Varėnos r.) ežeruose. Nepatvirtinta radavietė Sągardo ežere (Ignalinos r.). Galimai išnykęs Gulbino ežere (Vilniaus r.).
This species is very rare in Europe and the Lithuanian localities are the northernmost in Europe. In recent times, the species has been recorded in six lakes, with the most abundant populations observed in Lakes Balsys, Vygris and Šventininkai. In Lake Šventininkai, the species has re-established after intense pollution by waste water from a cattle farm.
Galinis, 1963; Šarkinienė, 1961; Balevičius, 2001; Sinkevičienė, Urbaitė-Maževič, 2012.