(lot. Trichoglossum hirsutum)
Vaisiakūniai (apoteciai) – 3–9 cm aukščio, 0,5–2 cm pločio, tvirti, buožiški, kastuviški ar vėzdo formos, juosvai rudi ar juodi, bekvapiai. Sporas produkuojanti vaisiakūnio dalis (kepurėlė) buožės, elipsės ar beveik rutulio formos, paprastai susiplojusi ar iš dviejų–trijų pusių įdubusi, sudaro mažiau nei pusę viso vaisakūnio ilgio, nuosekliai pereina į kotą, šeriuota, rudai juoda ar juoda, negleivėta. Kotas cilindrinis, link pamato siaurėjantis, kartais truputį susiplojęs, šeriuotas, juodas.
Vaisiakūniai vienmečiai, formuojasi liepos–rugsėjo mėn., auga pavieniui ar mažomis grupėmis pelkėse, drėgnose pievose ir miškuose, ant drėgno smėlingo ar durpinio dirvožemio, tarp žaliųjų samanų ir kiminų, žolių ir nukritusių lapų. Saprotrofas.
Šiurkštųjį grybliežuvį galima supainioti su kimininiu žemlieliu (Geoglossum sphagnophilum), kuris taip pat auga pelkėtose vietose. Nuo kimininio žemlielio šiurkštusis grybliežuvis skiriasi ilgus šerelius turinčiais vaisiakūniais bei aukšliasporių dydžiu ir sandara.
Lietuvoje visa šiurkščiojo grybliežuvio populiacija yra fragmentiška, žinomos keturios radavietės; paprastai šie grybai dera negausiai. Istorinėse radavietėse Žaliųjų ežerų apyl. (Vilniaus r.) ąžuoliniame eglyne (1956 m.) ir Rambyno miške (Pagėgių sav.) (1987 m.) vėliau vykdytų mikologinių tyrimų metu šiurkščiojo grybliežuvio pakartotinai nustatyti nepavyko. Tarpinio tipo Kamanų pelkėje dešimties kvadratinių metrų plote stebėta trisdešimt šio grybo vaisiakūnių (2018 m.). Tarpinio tipo Siberijos pelkėje (Plungės r.) iš viso stebėta ne mažiau kaip 20 šiurkščiojo grybliežuvio vaisiakūnių (2015 m.).
Šiai grybų rūšiai neigiamą įtaką daro tarpinio tipo pelkių ir drėgnų pievų hidrologinio režimo pokyčiai (sausinimas, ilgalaikis užtvindymas) ir jų degradacija, kiminų dangos pažaidos. Pagrindinės apsaugos priemonės yra pelkių ir drėgnų pievų hidrologinio režimo palaikymo ir atkūrimo darbai.
Rūšis paplitusi Europoje, Azijoje, Šiaurės ir Centrinėje Amerikoje, Afrikoje, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje. Vienose šalyse rūšis yra gana dažna, kitose reta.
Lietuvoje rūšis žinoma nuo 1822 m., kuomet Juozapas Jundzilas paskelbė medžiagą apie 1821 m. vykdytos ekspedicijos rezultatus. Tuomet rūšis buvo stebėta Vakarų Lietuvoje, nenurodžius tikslios radavietės, substrato ir augavietės. Rūšis paplitusi Rytų ir Vakarų Lietuvoje, labai reta.
An endangered and very rare species in Lithuania, known to be found in four localities, two of which are situated in strictly protected territories. Fruit-bodies develop on peat soil among Sphagnum in transitional bogs and on moist soil in mixed forests. The main threats are changes in the hydrological regime of the bogs (drainage, prolonged flooding) and disturbance of Sphagnum moss cover.
Mazelaitis, Urbonas, 1980.