Šilinė puvėseklė

IUCN įvertinimas

CR C2a(i); D1

Biologija ir ekologija

Šilinė puvėseklė – žiauberiškoji kerpė su gana storu žalsvu ar žalsvai pilku gniužulu. Vaisiakūnių būna visada, jie dubenėlio ar disko formos, 0,5–3 mm skersmens, rožiniai, prigludę prie gniužulo ar su labai trumpais (iki 0,5 mm ilgio) koteliais. Panašios išvaizdos yra rudoji šiurenė (Baeomyces rufus), bet jos vaisiakūniai būna rusvi ar rudi, ir rausvoji šiurenėlė (Dibaeis baeomyces), bet jos vaisiakūniai būna kupolo formos ir su ilgesniais (iki 1 mm ilgio) koteliais. Kartais panašiai gali atrodyti labai dažnos kerpės – grūduotojo trapeliopsio (Trapeliopsis granulosa) – gniužulai, bet jo vaisiakūniai būna įvairių spalvų: gelsvai rausvi, pilki ir margi.
Šilinė puvėseklė auga ant minkštos pūvančios spygliuočių medienos ir ant kemsų bei augalų liekanų senuose pelkiniuose miškuose ir aukštapelkėse.

Populiacijos gausumas

Lietuvoje šilinės puvėseklės populiacija labai negausi ir fragmentiška, šiuo metu žinomos tik dvi radavietės, kiekvienoje aptikta tik po vieną individą (substrato vienetą).

Grėsmės ir apsauga

Pagrindinės grėsmės yra plynieji miškų kirtimai, tradicinė miškotvarka, kai pašalinami seni džiūstantys medžiai ir nelieka pakankamo kiekio stambios negyvos medienos, ir šlapynių sausinimas. Galimas klimato kaitos poveikis: šilinė puvėseklė yra šiaurinėse vietovėse paplitusi rūšis, Lietuvoje auga už lygumų arealo ribų ir yra jautresnė buveinės pokyčiams nei kitos kerpės. Palankiausios sąlygos ir didžiausios galimybės šilinei puvėseklei išlikti yra tuose miško sklypuose, kuriuose nėra ūkinės veiklos.

Paplitimas

Rūšis aptinkama nuo Europos, Azijos, Šiaurės Amerikos ir Naujosios Zelandijos arktinės juostos iki temperatinės juostos šiaurinės dalies, piečiau auga tik kalnuose. Lietuvoje šiuo metu labai reta, žinomos dvi radavietės Šalčininkų ir Utenos r. Šešiose istorinėse radavietėse pastaraisiais dešimtmečiais nebeaptikta.

Summary

At present, this species is very rare in Lithuania, only two sub-populations containing one individual (substrate unit) in each are known. The species grows on soft decaying wood, on peat and on plant remains in swampy forests and bogs. The main threats to the species are changes of water regime in wetlands and forest logging and traditional forest management where an insufficient amount of coarse woody debris is left. It is also possibly susceptible to climate change.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Motiejūnaitė, 2016.