Šiaurinis perlinukas

IUCN įvertinimas

VU D2

Biologija ir ekologija

Vidutinio dydžio perlinukas. Antenos buožiškos. Atstumas tarp išskleistų sparnų galų – 36–47 mm, priekinio sparno ilgis – 18–23 mm. Sparnų raštas tipingas perlinukų genties drugiams. Priekiniai sparnai rausvai rudi su sudėtingu juodų dėmių raštu, bet būdinga juodų dėmių linija sparnų išoriniame krašte. Apatiniai sparnai pamatinėje dalyje juodi. Juoda dalis išplitusi didesnėje sparno dalyje, sparnų išorinis kraštas su juodų dėmių linija ir siaura, juoda pakraščio linija. Sparnų apačios raštas toks pat kaip viršutinių sparnų, bet sparnų apačia yra šviesesnė, o apatinio sparno apatinės dalies pakraštys rožiškai rudas. Kūnas juodas, apaugęs šviesiai rudais plaukeliais. Lytinis dimorfizmas neryškus – patelės nežymiai didesnės. Vikšrai juodi su dviem šviesiai violetinėmis linijomis nugaros šonuose. Visas jų kūnas nusėtas juodais šakotais spygliais. Vikšrų mitybiniai augalai yra tekšės ir kiti Rubus genties augalai, taip pat mėlynės, vaivorai, bruknės. Perlinuko patelės kiaušinėlius po vieną deda ant mitybinių augalų. Išsiritę vikšrai intensyviai maitinasi, virsta lėliukėmis, kurios žiemoja. Drugiai pasirodo gegužės mėn. pabaigoje–birželio mėn. pradžioje. Suaugę drugiai maitinasi žydinčių augalų nektaru. Paprastai būna viena karta kas dveji metai, Lietuvoje šiaurinio perlinuko kartų dažnumas nėra ištirtas. Šiaurinis perlinukas yra tundroms ir pelkėms būdinga rūšis. Lietuvoje gyvena didelių aukštapelkių apypelkio zonoje, iš buveinės neišskrenda, bet pabaidyti skrenda labai greitai. Aktyvūs šiltomis, saulėtomis dienomis.

Populiacijos gausumas

Šiaurinio perlinuko populiacijos gausumo vertinimas nėra atliktas, šie drugiai Čepkelių raiste stebimi daugiau kaip 40 metų. Per visą stebėjimo laikotarpį aptinkama tik pavienių individų.

Grėsmės ir apsauga

Aukštapelkių hidrologinio režimo pakitimas, buveinių užaugimas, manoma, yra pagrindiniai veiksniai, ribojantys šiaurinio perlinuko gausumą.

Paplitimas

Cirkumborealinio paplitimo rūšis. Paplitusi Šiaurės Amerikoje, šiaurinėje Europos dalyje: Šiaurės Airijoje, Fenoskandijoje, nedidelis židinys yra Baltarusijoje. Taip pat aptinkama rytinėje Kazachijos dalyje, Šiaurės Mongolijoje, Tolimuosiuose Rytuose. Lietuvoje labai reta, žinoma tik Čepkelių raiste ir Musteikos apyl. (Varėnos r.). Radavietės Baltarusijoje ir Lietuvoje yra rūšies arealo pietiniame pakraštyje.

Summary

This species is found only in a few localities on Čepkeliai raised bog, especially in its margins. Over the period of about 40 years, only a few specimens have been captured. The species is classified as vulnerable to habitat change due to natural succession and hydrological regime.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Kazlauskas, 1984; Ivinskis, 2004; Ivinskis, Augustauskas, 2004.