Šiaurinis elniavabalis

IUCN įvertinimas

EN B2ab(iii)

Biologija ir ekologija

Suaugę vabalai išsiskiria ryškiai juodu blizgančiu kūnu, kurio ilgis siekia 11–18 mm. Kojos juodos arba tamsiai rudos, letenos, antenų buoželė ir čiuopikliai paprastai būna šviesesni. Kūno viršus nusėtas smulkiomis duobutėmis, antsparniai su negiliomis išilginėmis vagelėmis. Patinai skiriasi nuo patelių masyvesne galva ir stambesniais stipriau išsišovusias viršutiniais žandais. Gyvena drėgnuose pavėsinguose miškuose, kur jų lervos vystosi rudojo puvinio apimtuose ant žemės gulinčiuose eglių, beržų, ąžuolų, juodalksnių, rečiau pušų, drebulių, liepų ar bukų rąstuose. Vidutinio klimato juostoje lervos vystosi dvejus–trejus metus, suaugėliai iš lėliukių išsirita rudenį ir ten pat lieka žiemoti. Poruojasi gegužės–birželio mėn., po to abiejų lyčių individai medienoje gremžia apie 2 cm gylio duobutes, į kurias patelės deda kiaušinius. Aktyvūs šviesiuoju paros metu. Dažniausiai juos galima pamatyti ropinėjančius netoli vystymosi vietų, nepastebėti skraidantys.

Populiacijos gausumas

Esamų populiacijų gausumas nėra įvertintas. Po keletą suaugusių ir keliolika lervų stebėta Punios šile (Alytaus r.), Būdos, Vadų miškuose (Kaišiadorių r.), Sakalinės miške (Jurbarko, Tauragės r.), Kaskalnio miške (Jurbarko r.), Padauguvos miške (Kauno r.), Ažvinčių girioje (Ignalinos r.), Braziūkų miške (Kazlų Rūdos sav.), Čepkelių raiste (Varėnos r.).

Grėsmės ir apsauga

Pagrindinė populiacijos mažėjimo grėsmė – labai fragmentiškai pasiskirsčiusios tinkamos buveinės, intensyvi miškininkystė, ypač plynieji miškų kirtimai, šalinami išvirtę medžiai, šviesėjantis miškas ir su tuo susiję hidrologinio balanso pokyčiai, geninių paukščių gausa.
Buveinėms išsaugoti būtina ribotai kirsti mišką ir šalinti negyvą medieną. Žinomų populiacijų apsaugai būtina palaikyti tinkamą buveinių pavėsingumą, hidrologinį režimą ir pakankamą mitybinio substrato kiekį.

Paplitimas

Rūšis paplitusi Europoje, Kaukaze, Vakarų Sibire; šiaurėje arealas apima pietines Norvegijos ir Suomijos dalis, siekia Kareliją, Archangelsko sritį; pietuose – Šiaurės Ispaniją, Italiją, Balkanų pusiasalį. Tačiau beveik visame areale yra reta. Lietuvoje paplitusi izoliuotomis populiacijomis, yra žinoma keliolika radaviečių.

Summary

This species is locally distributed throughout Lithuania. It inhabits shaded and moist woodlands, where its larvae develop for up to three years in rotten (red or brown-red rot) woods, both coniferous and deciduous. The main reasons for its decline are a loss of suitable habitat due to forest management, clear-cuts and retentions.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Pileckis, Jakaitis, 1982; Šablevičius, 1995, Šablevičius, Ferenca, 1995; Ferenca, 2004; Ivinskis, Rimšaitė, Ferenca, 2007; Uselis ir kt., 2007; Dapkus, Tamutis, 2008.