Siauralapė plautė

IUCN įvertinimas

EN B2ab(ii,iii,iv)

Biologija ir ekologija

Daugiametis žolinis augalas su neilgu, kartais šakotu šakniastiebiu, iš kurio pumpurų pavasarį išauga lapų skrotelės. Stiebas status arba kylantis, iki 30 cm aukščio, apaugęs šiurkščiais, žemyn palinkusiais plaukeliais. Pamatiniai lapai kotuoti, lancetiški arba linijiškai, pailgai, elipsiškai lancetiški, susitelkę į skroteles. Stiebo lapai bekočiai, lancetiški arba pailgai lancetiški. Visi lapai lygiakraščiai, šiurkščiai plaukuoti. Žiedai žydėjimo pradžioje rožiniai, kartais būna mėlynai violetiniai, vėliau žydri. Žiedynai – suktukai, retai skėtiškos kekės. Žydi balandžio–gegužės mėn. Vaisius – pailgi riešutėliai, kuriuos išnešioja skruzdės.
Pagal ekologinius poreikius pusiau ūksminis, šilumamėgis augalas. Mėgsta vidutinio drėgnumo, silpnai rūgščius, nuo neturtingų iki vidutiniškai turtingus azoto dirvožemius. Dažniausiai randamas Dicrano-Pinion sąjungos pušynuose, pušų ir beržų miškuose, beržynuose, tačiau pasitaiko ir retuose ąžuolynuose, mišriuose ar lapuočių miškuose su paprastaisiais lazdynais. Taip pat aptinkamas miško aikštelėse, pamiškėse, palei miško keliukus ir kvartalines linijas, kirtimuose.

Populiacijos gausumas

Paprastai populiacijos nebūna labai gausios. Dažniausiai auga pavieniui ar nedidelėmis grupėmis po keletą augalų pasklidę po augavietes.

Grėsmės ir apsauga

Pagrindinės grėsmės yra miško kirtimas, intensyvus ūkininkavimas miškuose, trypimas ir natūrali bendrijų kaita – per didelis medžių ir krūmų ardo sutankėjimas, augaviečių užpavėsinimas.
Norint išsaugoti populiacijas, reikia riboti ūkinę veiklą, palaikyti joms tinkamą šviesos režimą.

Paplitimas

Rūšis paplitusi Centrinėje ir Rytų Europos miškų zonoje.
Lietuvoje ši rūšis aptinkama pietinėje, pietrytinėje, rytinėje dalyse. Labiausiai į šiaurės rytus nutolusios augavietės yra Zarasų ir Anykščių r. Į šiaurės vakarus – Kauno r., tačiau herbariumo pavyzdžiai šiame rajone paimti seniau nei prieš 50 metų ir pastaraisiais metais radinių čia nebuvo.

Summary

In Lithuania, this species has been recorded in southern, south-eastern and eastern parts of the country. Usually it occurs in pinewoods of the Dicrano-Pinion alliance, but it is recorded in mixed and deciduous forests. It is found in forest glades, along edges, forest tracks and quarter lines. The populations are variable, from solitary individuals to small groups. The main threats are forest cuttings, and natural changes of habitat – the encroachment of the canopy, shrub, and overshading of habitats.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Natkevičaitė-Ivanauskienė, 1976.