Šaukštasnapė antis

IUCN įvertinimas

NT D1

Biologija ir ekologija

Šaukštasnapė antis išsiskiria platėjančiu snapu su ilgomis, raginėmis plokštelėmis kraštuose, o patinas – dar ir kontrastingomis – žalia, balta ir oranžine – tuoktuvinio apdaro spalvomis. Intensyviai traukdamos balandį, šaukštasnapės antys būriais maitinasi apsemtose pievose. Išskrenda iki spalio pradžios. Peri netoli vandens, atvirose drėgnose (ypač užliejamose) pievose ir žemapelkėse greta seklių, dumblingais krantais ir dugnu vandens telkinių su gausia dugno ir plūduriuojančia augalija, bekrūmėse salose. Buveinių pasirinkimą riboja specializuotas mitybos būdas – smulkių organizmų filtravimas (košimas). Masiškai deda balandžio–gegužės sandūroje. Dėtyje – dešimt–dvylika kiaušinių. Peri 23 dienas. Patinai palieka perinčias pateles ir išskrenda šertis. Dauguma jauniklių ritasi gegužės–birželio sandūroje. Maitinasi smulkiais moliuskais, planktoniniais vėžiagyviais, uodų lervomis; dažnai kolektyviai – plaukdamos ratu ir perkošdamos savo pačių su drumzlėmis sukeltus organizmus.

Populiacijos gausumas

XX a. populiacija mažėjo. Dabartinė (300 porų) santykinai stabili. 1999 m. gausiausiai perėjo Nemuno ir pamario užliejamose pievose – 150–200 porų (iki 40–70 porų/100 ha). Vėlesni pokyčiai neaiškūs. Kretuono ežero salos 1963–1970 m. dešimties porų populiacija sunyko, tačiau iki dešimties porų peri gretimose Žemaitiškių ir Pervieniškių balose. Kitur, taip pat daugelyje žuvininkystės ūkių ir Žuvinto rezervate, peri po vieną–kelias poras.

Grėsmės ir apsauga

Nuo XX a. septintojo dešimtmečio liovusis ganyti atvirose klampiose vietose arba jas sausinant, degradavo dalis tinkamų buveinių. Svarbu saugoti potencialias buveines nuo užaugimo nendrynais ir sumedėjusia augalija arba jas atkurti, taip pat riboti lankymąsi peravietėse balandį–birželio pirmojoje pusėje.

Paplitimas

Holarktinė rūšis, perinti borealinio, vidutinių platumų, mediteraninio, stepių ir dykumų klimato juostose. Eurazijoje arealas driekiasi tarp Atlanto ir Ramiojo vandenynų, šiaurėje pasiekia arktinius regionus, pietinė riba tęsiasi nuo Pietų Primorės rytuose iki Prancūzijos vakaruose. Gausiausia šiaurinių ir vidutinių platumų regionuose. Kitur pasiskirstymas fragmentiškas. Jam įtakos turi pajūrio, upių ir ežerų užliejamų pievų geografija. Sporadiškai peri visoje Lietuvoje, tankiausiai – Nemuno žemupyje ir pamaryje.

Summary

A relatively stable population of 300 pairs in Lithuania, of which approximately 150-200 pairs breed in the Nemunas Delta and coastal flood meadows. In remaining areas, the species breeds sparsely and is subject to both local increases and decreases. The species prefers open poorly drained grasslands with nearby stagnant shallow water bodies and marshes with muddy bottoms and banks and abundant submerged vegetation.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Logminas, 1972, 1990; Jusys ir kt., 1999; Stanevičius et al., 2003; Viksne et al., 2010; Karlonas, 2017.