Ryškioji gražiataurė

IUCN įvertinimas

VU D1

Biologija ir ekologija

Vaisiakūniai (apoteciai) nedideli, 0,5–2,5 (4) cm skersmens, gilaus dubenėlio formos, bekočiai ar su trumpu kotu, sendami atvėpsta ir tampa lėkštelės formos, trapūs. Himenis ryškiai geltonas ar oranžinis. Išorinis paviršius gelsvas, senstant ar paspaudus keičia spalvą – pažaliuoja ar pamėlynuoja.
Vaisiakūniai vienmečiai, formuojasi nuo ankstyvo pavasario iki vasaros vidurio, auga pavieniui ar grupėmis ant dirvožemio ar miško paklotės (spyglių, sutrešusios medienos liekanų) tarp samanų, nukritusių lapų ir žolinių augalų, dažniausiai vidutinio amžiaus ir brandžiuose spygliuočių miškuose, ypač eglynuose. Taip pat pasitaiko mišriuosiuose ir lapuočių miškuose. Ryškiosios gražiataurės gyvenimo būdas kol kas nėra iki galo išaiškintas: manoma, kad šis grybas gali augti saprotrofiškai dirvožemyje ir parazituoti spygliuočių medžių sėklas, tačiau neatmetama galimybė, kad ryškioji gražiataurė gali sudaryti mikorizę su medžiais.

Populiacijos gausumas

Lietuvoje žinoma šešiolika populiacijų, daugumoje jų šie grybai dera nereguliariai ir negausiai. Radavietėse ryškiosios gražiataurės paprastai sudaro kelias grupes po vieną–penkis vaisiakūnius. Gausesnės populiacijos stebėtos Ažvinčių girioje sename spygliuočių miške (2013 m. stebėta apie 100 vaisiakūnių) ir Mikytų miško vidutinio amžiaus pušyne su eglėmis (2013 m. augo apie 20 vaisiakūnių 1 m2 plote).

Grėsmės ir apsauga

Pagrindinė ryškiosios gražiataurės ir jos buveinių išlikimui kylanti grėsmė yra miško kirtimai, kai iškertami brandūs spygliuočiai medžiai, suardoma miško paklotė ir dirvožemis. Suardytame dirvožemyje sutrūkinėja grybienos tinklas, jos fragmentai gali prarasti gyvybingumą ir neformuoti vaisiakūnių. Pagrindinės apsaugos priemonės yra nevykdyti pagrindinių miško kirtimų ryškiosios gražiataurės buveinėse, saugoti dirvožemio ir miško paklotės vientisumą.

Paplitimas

Rūšis paplitusi šiaurės pusrutulio vidutinio klimato regionuose, Europoje (dažnesnė Centrinės Europos kalnuotose regionuose), Azijoje ir Šiaurės Amerikoje.
Lietuvoje pirmą kartą nustatyta 1994 m., labai retai aptinkama Rytų, Pietų ir Vakarų Lietuvos miškuose.

Summary

A vulnerable and rare species in Lithuania, known to be found in 16 localities. It mostly occurs in the soil and litter of middle-aged and mature coniferous forests, though it also occurs in mixed and deciduous forests. The main threat is the degradation of habitat through logging.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Kutorga, 2000; Kutorga, Iršėnaitė, Šablevičius, 2016.