Rusvasis vikšrenis

IUCN įvertinimas

EN B1ab(i,ii,iii,iv,v)

Biologija ir ekologija

Daugiametis, tankius kupstus sudarantis žolinis augalas. Stiebai standūs, statūs, lygūs, 10–35 cm aukščio. Lapai telkiasi stiebo apatinėje dalyje. Jie daug trumpesni už stiebą, labai siauri, standūs. Lapų makštys ilgos, standžios, tankiai gyslotos, blizgios, tamsiai rudos su raudonu atspalviu. Žiedynlapis tokio pat ilgio kaip žiedynas ar šiek tiek už jį ilgesnis, plačiu pagrindu, raudonai rudas su siaurais juodais plėviniais kraštais. Išilgai žiedynlapio eina gūbrelis, kuris viršūnėje virsta žalia spygliška išauga. Žiedynas susideda iš dviejų, rečiau trijų trumpakočių greta susitelkusių varpučių. Varputės pailgai lancetiškos, 8–10 mm ilgio, sudarytos iš 2–3 žiedų. Pažiedės tamsiai rudos su raudonu atspalviu, su žalia išilgine juosta ir baltais plėviniais kraštais. Žydi birželio–liepos mėn. Kalkiamėgis, auga turtingose bazių, neutralios ar silpnai rūgščios reakcijos, pažliugusiose ar drėgnose durpėse. Aptinkamas negiliose šaltiniuotose ir kalkingose žemapelkėse bei durpingose žemažolėse pievose.

Populiacijos gausumas

Populiacija negausi. Radavietėse rusvųjų vikšrenių paprastai negausu, jų skaičius dažniausiai neviršija 50, o užimami plotai nedideli, dažniausiai nuo kelių iki 100 m2. Didžiausios augavietės plotas siekia 3 ha, bet jos būklė yra bloga dėl apsausėjimo ir apaugimo krūmais bei nendrėmis. Šalyje didžioji rusvojo vikšrenio populiacijos dalis yra Anykščių r. Abejotina, ar rūšis išlikusi Kretingos r.

Grėsmės ir apsauga

Rusvasis vikšrenis yra jautrus hidrologinių ir trofinių sąlygų pokyčiams, todėl pagrindinės grėsmės susijusios su antropogeniniais drėkinimo ir maitinimo sąlygų pokyčiais: durpių kasimu, durpingų pievų nebešienavimu, ganyklų apleidimu, tręšimu, apželdinimu mišku. Neigiamos įtakos turi ir šių veiksnių skatinama buveinių sukcesija. Daugeliui augaviečių reikalingos gamtotvarkos priemonės – sumedėjusių augalų ir nendrių šalinimas, kurios gana palankiai veikia rusvojo vikšrenio populiacijų būklę.

Paplitimas

Rūšis paplitusi Europoje, išskyrus vakarinius ir pietinius regionus. Lietuvoje aptinkama Alytaus, Anykščių, Kelmės, Kretingos, Trakų ir Vilniaus r.

Summary

A rare species in Lithuania, the number of individuals per locality does not usually exceed 50 and the area occupied by plants is frequently low, ranging from several to 100 m2. The number of the localities and individuals is declining due to abandonment of peat grasslands and anthropogenic, especially hydrological, and trophic changes to the habitats. Succession of habitats is also a factor.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Natkevičaitė-Ivanauskienė, 1963; Balevičienė, Gudžinskas, Sinkevičienė, 2000.