Rudakis satyriukas

IUCN įvertinimas

EN A2c+3c

Biologija ir ekologija

Rudakis satyriukas dydžiu panašus į kitus satyriukus, sparnų plotis – 27–32 mm. Išsiskiria tamsia viršutine sparnų puse ir stambiomis akinėmis dėmėmis ant apatinių sparnų apatinės pusės.
Didžiojoje Lietuvos dalyje drugiai gyvena nedidelėse drėgnose, pelkėtose ar vidutinio drėgnumo pievelėse, įsiterpusiose į miškų masyvus, arba mozaikiniame medžių, krūmų ir pievų kraštovaizdyje. Arealo dalyje arčiau taigos zonos, įskaitant ir rytinį Lietuvos pakraštį, drugių aptinkama pelkių masyvuose.
Skraidymo sezonas trunka nuo gegužės pabaigos iki liepos pradžios. Drugiai labai sėslūs ir nėra geri skrajūnai. Dažniausiai tupi ant žiedų arba ilsisi neaukštai ant krūmų lapų. Tik nedidelė dalis migruoja maždaug 1 km spinduliu. Kiaušinėlius deda po vieną ant žolių. Liepos mėn. išsiritę vikšrai maitinasi įvairiais varpiniais augalais – eraičinais, miglėmis, lendrūnais, šluotsmilgėmis ir kt. Pelkėse gyvenančių populiacijų vikšrai maitinasi ir ant švylių ar viksvų. Peržiemoję vikšrai pavasarį virsta lėliukėmis ant mitybinio augalo prie žemės paviršiaus.

Populiacijos gausumas

Nors radaviečių gana daug, daugumoje jų aptinkama tik po keletą individų. Daugelis jų nebėra tipiškos, nes, sunykus tinkamoms buveinėms, pavieniai drugiai dar stebimi miškų pakelėse, pagrioviuose, laukymėse. Per paskutiniuosius dvidešimt metų tinkamų buveinių sumažėjo keliskart. Tik apie penkiolika–dvidešimt vietinių populiacijų yra gausesnės, kur suskaičiuojama iki keliasdešimt drugių. Geresnė būklė yra rytinėje dalyje, kur drugiai gyvena pelkėse.

Grėsmės ir apsauga

Pagrindinė grėsmė – nedidelių natūralių pievų nykimas miškingose ir pelkėtose vietose dėl jų nebenaudojimo. Dalis jų apsodinta medžiais arba paversta dirbamąja žeme. Pelkėse esančioms buveinėms taip pat kyla grėsmė dėl sausėjimo ir apaugimo tankiu mišku. Rūšiai išsaugoti reikalinga palaikyti pievučių ir migravimo koridorių, tarp kurių būtų ne daugiau kaip 1 km atstumas, tinklą drėgnuose miškuose. Mechanizuotas pievų šienavimas ir žolės vyniojimas į ritinius nėra palankūs, nes taip sunaikinami vikšrai.

Paplitimas

Rūšies arealas tęsiasi nuo šiaurrytinės Prancūzijos dalies per Centrinę Europą, Pietų Skandinaviją, Rytų Europos vidutinio klimato juostą, Pietų Sibirą iki Sachalino ir Korėjos. Išnyko Beniliukso šalyse, Jutlandijoje, Šveicarijoje, Šiaurės Vokietijoje, Čekijoje.
Lietuvoje labiau paplitusi miškinguose centrinės dalies rajonuose. Kitur žinomos tik pavienės radavietės.

Summary

A species living in wooded or shrubby meadows, more prevalent in central Lithuania. It is also found in swamps in eastern Lithuania. During the last 20 years, suitable habitats have decreased considerably due to the abandonment of grassland and subsequent overgrowth. In many places, small populations have survived on roadsides and forest openings.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Ivinskis, Augustauskas, 2004.