Rudagalvė antis

IUCN įvertinimas

VU A2bc+4cd

Biologija ir ekologija

Peri vandens telkiniuose su užpelkėjusiomis pakrantėmis ir gausia povandenine augalija, kinyse, nekrūmuotose salose. Parskrenda kovo pabaigoje–balandžio pradžioje. Lizdus krauna ant žemės, arti vandens. Dauguma dėčių pradedamos dėti gegužę, jaunikliai masiškai ritasi birželio pirmojoje pusėje. Jauniklius patelės vedžioja vienos. Sekliuose, su gausiomis maurabraginių (Characeae) bendrijomis vandenyse nuo rugpjūčio pabaigos formuojasi nelizdinės sankaupos, kurios gausumo piką pasiekia rugsėjį–spalio pradžioje. Rudeninė migracija vyksta rugsėjo ir lapkričio mėn. Lesa povandeninę ir plūduriuojančią augaliją, bestuburius gyvūnus, dirbtinius žuvų pašarus. Dažniausias maisto pasiekimo būdas – nardant iki 3,5 m gylio.

Populiacijos gausumas

Iš viso Lietuvoje peri apie 2500 porų. Iki XX a. pabaigos porų skaičius svarbiose peravietėse sumažėjo beveik 75 proc., kai kurios peravietės apskritai išnyko. Žuvininkystės ūkių teritorijose 2009–2013 m. perėjo 130–180 porų, tačiau jų gausumas čia taip pat sumažėjo: 60 proc. (1996–2001 – 2009 m.) ir 35 proc. (2009–2013 m.). Per pastarąjį dešimtmetį beveik išnyko nelizdinės sankaupos ežeruose, daugiau kaip per pusę jų sumažėjo žuvų tvenkiniuose. Didesnės sankaupos (siekiančios 1500 vienetų) išliko Kuršių mariose.

Grėsmės ir apsauga

Dėl vandens telkinių antropogeninės eutrofikacijos degraduoja rudagalvės anties veisimosi buveinės: tęsiasi perteklinis užpelkėjimas, mažėja maurabraginių dumblių. Dėtis sunaikina pilkosios varnos, jaunikliai žūsta statomuosiuose tinkluose, suaugę paukščiai nušaunami žuvų tvenkiniuose. Norint apsaugoti rūšį, būtina prižiūrėti vandens telkinius, kad į juos nepatektų per daug maisto medžiagų. Papildomos priemonės – perteklinės augalijos šalinimas, plaukiojimo valtimis ir tinklų statymo draudimas perėjimo ir jauniklių vedžiojimo vietose, varninių paukščių skaičiaus reguliavimas.

Paplitimas

Palearktinė vidutinių platumų rūšis. Eurazijoje aptinkama nuo Atlanto vandenyno iki Baikalo ežero ir Šiaurės Rytų Kinijos. Izoliuotos populiacijos peri Turkijoje ir Šiaurės Vakarų Afrikoje. Rūšis gausiausia stepių zonoje. Paplitusi visoje Lietuvoje, bet netolygiai – tankiausiai ežeringose Baltijos ir Žemaičių aukštumose bei pamaryje.

Summary

This species nests mostly in moderately shallow water bodies with swampy shores. Submerged vegetation characterised by stoneworts (Chara spp.) is of great importance to the species for feeding, as are artificial foods in fish ponds. The numbers of both breeding pairs and staging birds have decreased continuously since 1961. Leading to excessive spread of helophytes and the extinction of stonewort beds, increased nutrient levels in the water, and phosphorus levels in particular, are a major threat to the species. The breeding population currently consists of 2500 pairs.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Logminas, 1972; Stanevičius et al., 2002; Stanevičius et al., 2008; Viksne et al., 2010.