Ričardsono dygė

IUCN įvertinimas

EN B1ab(iii)+2ab(iii)

Biologija ir ekologija

Stambios šlapių vietų žaliosios samanos. Stiebas – nuo keleto iki 15 cm ilgio, nešakotas arba neryškiai šakotas. Stiebas ir šakutės baigiasi dygiomis viršūnėmis. Lapai gaubti, pailgai širdiški apskrita viršūne. Gysla dažnai būna išsišakojusi, viršūnės nesiekia, dažniausiai baigiasi truputį aukščiau lapo vidurio (iki trijų ketvirtadalių lapo). Pagal lapo gyslos ilgį Ričardsono dygė atskiriama nuo didžiosios dygės (Calliergon giganteum), kurios gysla baigiasi lapo viršūnėje.
Auga grynais sąžalynais arba įsiterpusi tarp kitų vandens samanų pelkių grioviuose ar duburiuose neutraliame ar šarmingame vandenyje.

Populiacijos gausumas

Populiacija negausi ir fragmentiška. Negausiai aptikta dviejose radavietėse. Artosios pelkėje Ričardsono dygė auga tarpinės pelkės duburyje. Šios negausios populiacijos būklė stabili. Plungės r. prieš daugiau kaip dvidešimt metų buvo aptikta pelkę juosiančiame griovyje negausiai įsimaišiusi tarp didžiosios dygės (Calliergon giganteum) ir pelkinės dygutės (Calliergonella cuspidata). Dabartinė jos būklė nežinoma.

Grėsmės ir apsauga

Pagrindinės grėsmės Ričardsono dygės populiacijoms yra antropogeniniai ar gamtiniai buveinių hidrologinio režimo pokyčiai. Pelkėse nukritus vandens lygiui, duburiuose pradeda augti sausesnių augaviečių samanos. Nors Ričardsono dygė auga didžiąja dalimi panirusi vandenyje, per didelis vandens lygio pakėlimas taip pat yra nepalankus jos populiacijoms.

Paplitimas

Pagrindinis rūšies arealas yra šalto klimato juostoje. Vėsaus klimato juostoje aptinkama retai. Pietiniuose regionuose išplitusi atitinkamo klimato sąlygomis kalnuose.
Lietuvoje žinomos dvi radavietės: Plungės ir Tauragės r.

Summary

The species is known from two localities. The population is not abundant at one of these locations, while the species was recorded more than 20 years ago at the second location, current status is unknown.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Jukonienė, 2003a; Jukonienė, Uselienė, Uselis, 2013.