Rausvarudė žvynabudėlė

IUCN įvertinimas

EN D1

Biologija ir ekologija

Grybo kepurėlė – 3–5 cm skersmens, pusiau apvali, vėliau plokščia su buku gūbreliu, jauna – tamsiai purpuriškai pilkšva, sendama suskilinėja į plačius spinduliškai išsidėsčiusius plaušingus žvynelius, atidengdama baltą kepurėlės paviršiaus spalvą. Kepurėlės kraštas ilgesnis nei lakšteliai, kiek užsirietęs į viršų. Grybo apačioje esantys lakšteliai balti ir tankūs. Kotas cilindrinis, tuščiaviduris, jaunas – purpuriškas, sendamas tamsėja ir tampa purpuriškai rudos spalvos su vilnota žiedo liekana.
Vaisiakūniai vienmečiai, išauga rudenį, pavieniui ar mažomis grupėmis. Prieraišus seniems kalkingo šaltiniuoto dirvožemio lapuočių, guobų, liepų, uosių, ąžuolų miškams. Rausvarudė žvynabudėlė yra paklotės ir humuso ardytojas, saprotrofas.

Populiacijos gausumas

Senesnėje radavietėje populiacijos būklė nežinoma, bet 2016 m. radiniai prie Balsio ežero ir Neries upės šlaite patvirtina, kad tinkamose buveinėse rausvarudžių žvynabudėlių randama negausiai, iki dviejų unikalių genetinių individų.

Grėsmės ir apsauga

Didžiausia grėsmė grybui yra buveinių pokyčiai, ypač medžių kirtimas. Kadangi populiacijos nedidelės, fragmentiškos, yra jautrios įvairioms pažaidoms ir paveiktos medynų kaitos dėl uosių ir guobų žūties, yra numatomas besitęsiantis būklės blogėjimas. Apsaugos priemonės – nevykdyti jokios ūkinės veiklos, taip sudarant sąlygas natūraliai buveinių sukcesijai. Ilgalaikėje perspektyvoje būtina išsaugoti kuo daugiau potencialiai grybui tinkamų plačialapių miškų buveinių.

Paplitimas

Rūšis reta visoje Europoje, rasta Rusijoje, Japonijoje, Šiaurės Amerikoje.
Lietuvoje labai reta, žinomos trys radavietės Vilniaus r.

Summary

A very rare species, with just three records, all on slopes and ravines of lakes and rivers in the Vilnius district. The fungus is a humus saprotroph and grows in deciduous forests on nutrient rich moist soil. A major threat is the cutting of trees and the changing structure of habitat due to a decline of ash and elm.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Urbonas, 1999.