Raudonkepuris aksombaravykis

IUCN įvertinimas

VU D1

Biologija ir ekologija

Grybas nedidelis, kepurėlė – 3–8 cm skersmens, jaunų vaisiakūnių pusrutulio formos, vėliau netaisyklinga, plokščia, banguota, augimo pradžioje kepurėlės paviršius aksominis, vėliau matinis, dažnai sutrūkinėjęs, ryškiai raudonas, rusvai raudonas, purpuriškai rožinis, gali išblukti iki rusvos spalvos. Vamzdeliai geltoni, senų vaisiakūnių pilkai gelsvai žalsvi, priaugę prie koto ar net kiek nuaugę kotu žemyn. Vamzdelių poros kampuotos, smulkios, tokios pat kaip spalvos kaip ir vamzdeliai, paspaudus kiek pamėlynuoja. Viršuje kotas gelsvai oranžinis, ties viduriu tokios pat spalvos kaip ir kepurėlė, apačioje gelsvai rusvai rausvas, smailėjantis į apačią, plaukuotas, paspaudus mėlynuoja, 3–8 (10) cm aukščio, 1,5–2 cm pločio. Minkštimas geltonas, po kepurėlės odele rusvai rausvas, perpjovus, paspaudus mėlynuoja. Be ypatingo kvapo ir skonio. Šilumamėgis. Kalcifilas. Auga pavieniui ar nedidelėmis grupėmis derlinguose dirvožemiuose lapuočių ir mišriuosiuose miškuose prie pakraščių ar šviesiose atvirose vietose, kartais antropogeninėse vietose: parkuose ar net soduose, gali augti šlaituose, grioviuose. Simbiotrofas, sudaro ektomikorizę su įvairiais plačialapiais medžiais, tokiais kaip ąžuolai, liepos. Vaisiakūniai pasirodo antrojoje vasaros pusėje ir rudenį.
Jaunus vaisiakūnius galima supainioti su auksakočiu aksombaravykiu (Xerocomus chrysenteron), kol jo kepurėlės paviršius dar nesutrūkinėjęs, vėliau ar kai koto apačia ir kepurėlė netenka raudonumo, grybą kartais galima supainioti su žalsvuoju aksombaravykiu (Xerocomus subtomentosus). Atskirti galima perpjovus vaisiakūnį vertikaliai per pusę. Raudonkepurio aksombaravykio koto pačioje apačioje yra matomos smulkios oranžinės, oranžiškai raudonos spalvos granulės, o kitų dviejų rūšių grybų vaisiakūniai jų neturi.

Populiacijos gausumas

Lietuvoje raudonkepurio aksombaravykio populiacija yra maža, pasiskirsčiusi labai netolygiai, tačiau potencialiai šiems grybams augti tinkamų vietų šalyje yra tikrai daug daugiau, todėl populiacija gali būti kiek didesnė nei šiuo metu žinoma. Grybų derėjimas stebimas nereguliariai, su dideliais intervalais tarp stebėjimų, dera negausiai. Kai kuriais metais dera gausiau nei įprastai.

Grėsmės ir apsauga

Didžiausią grėsmę kelia senų medžių kirtimai ir kitokie miškininkystės darbai, oro tarša, dėl kurios prastėja augaviečių kokybė (dirvos rūgštėjimas).

Paplitimas

Rūšis paplitusi Europoje. Vietomis reta.
Lietuvoje reta. Žinoma dešimt radaviečių Vidurio ir Vakarų Lietuvoje.

Summary

This species is rare and known to be found in 10 localities. It forms mycorrhiza with oaks, limes and other hardwoods. It grows in mature deciduous and mixed woods on nutrient rich, calcareous soil. The main threats are the cutting of old trees, other intensive forestry activities that change the structure and the species composition of the habitat and a reduction of the habitat quality (soil acidification) due to air pollution.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Urbonas, 1997a.