Protarpinė viksva

IUCN įvertinimas

EN B2ab(iii,iv,v)

Biologija ir ekologija

Augalas žolinis, daugiametis, 20–60 cm aukščio stačiais stiebais, daug trumpesniais už stiebus tamsiai žaliais lapais. Stiebo apatinė dalis lapuota. Augalai sudaro tankius kerus ir išaugina tvirtus šakniastiebius. Žydi birželio–liepos mėn. Žiedynas ilgas, sudaro beveik pusę stiebo ilgio. Susideda iš vienos viršūninės kuokelinės ir dviejų ar trijų, rečiau keturių šoninių piestelinių varpučių. Apatinės varputės nutolusios viena nuo kitos, likusios daugiau ar mažiau suartėjusios. Vaisiaus dangalas (maišelis) dvidante viršūne. Dantelių vidinė pusė šeriuota. Dauginasi sėklomis, bet plisti gali ir šakniastiebiais. Kalcifilas. Dėl šios savybės ir menko konkurencingumo rūšis reta visame areale. Auga drėgnose karbonatingose ir šaltiniuotose pievose bei šarmingose žemapelkėse. Dirvožemiai – derlingi, neretai druskingi.

Populiacijos gausumas

Tikslių duomenų apie populiaciją nėra, nes duomenys apie daugumą radaviečių yra senesni nei dešimt metų. Esamais duomenimis, populiacija yra negausi. Negausios ir individų radavietės. Dažniausiai būna iki trisdešimt augalų grupės, o daugiau nei šimtas individų radavietėje pasitaiko retai.

Grėsmės ir apsauga

Protarpinei viksvai grėsmė išnykti kyla pertvarkant buveines, jas sausinant, tręšiant ar biogeninėms medžiagoms patenkant iš kitų buveinių, apleidžiant pievas. Neigiamos įtakos turi ir šių veiksnių skatinama buveinių sukcesija. Pažeistas buveines būtina prižiūrėti: atkurti hidrologines sąlygas, kirsti įsiveisiančius medžius ir krūmus, jose šienauti ar ganyti gyvulius.

Paplitimas

Rūšis paplitusi visoje Europoje, išskyrus vakarinę jos dalį, Šiaurės, Vakarų ir Centrinėje Azijoje, Šiaurės Afrikoje. Lietuvoje protarpinė viksva aptinkama pietinėje ir vakarinėje dalyse: Alytaus, Kaišiadorių, Kretingos, Lazdijų, Prienų, Šilutės, Tauragės r., Trakų, Varėnos, Vilkaviškio r., Vilniuje.

Summary

This species is very rare in Lithuania. Localities are concentrated in southern and western parts of the country and populations are not abundant – the number of the individuals per locality is usually low, rarely reaching 100. The number of the localities is declining due to anthropogenic, especially hydrological, and trophic changes to the habitats, as well as abandonment of meadows and the subsequent succession of the habitats.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Natkevičaitė-Ivanauskienė, 1963; Kuusk, Tabaka, Jankevičienė, 2003.