Pražangiažiedė plunksnalapė

IUCN įvertinimas

CR B1ab(iii)c(ii,iv)

Biologija ir ekologija

Daugiametis, labai gležnas ir šakotas povandeninis augalas. Nuo kitų plunksnalapių aiškiai skiriasi savo smulkumu ir pražanginiais žiedais. Žiedynas stiebo viršūnėje, žydėjimo metu iškeliamas į vandens paviršių. Žydi seklumose augantys augalai, o gilumoje dažnos povandeninės formos. Dauginimasis sėklomis Lietuvoje netyrinėtas. Vegetatyviškai dauginasi įsišaknijančiomis augalo dalimis. Dažniausiai auga karbonatų neturtinguose, šaltuose, skaidriuose, neutralios reakcijos stovinčiuose ir tekančiuose vandenyse, tačiau gali augti ir karbonatinguose vandenyse. Lietuvoje auga tik Švento ežere. Vegetuojančių individų aptinkama iki 3 m gylyje, žydinčių – seklumose iki 0,5 m gylyje. 1953 m. pražangiažiedė plunksnalapė daugiausia augo maurabragūnų formuojamose bendrijose. 1998 m. vegetuojantys povandeniniai augalai sudarė grynus sąžalynus. 2018 m. duomenimis povandeninių augalų yra labai mažai.

Populiacijos gausumas

Švento ežero populiacijos gausumas labai priklauso nuo vandens lygio svyravimų. Pražangiažiedė plunksnalapė buvo labai gausi ir išplitusi beveik visame ežere apie 1953 m. 1973 m., ežerui labai nusekus, pagrindinės jos augavietės atsidūrė sausumoje, ir populiacija buvo sumažėjusi iki pavienių individų dviejose ežero vietose. 1998 m. stebėtas šios rūšies pagausėjimas – 1–4 m gylyje daugelyje ežero vietų buvo paplitę vegetuojančių augalų sąžalynai, o šiaurrytinės dalies seklumose (10–50 cm gylyje) – žydintys augalai. Vėliau gilumoje augančių augalų nerasta. Pastaruoju metu pavienių žydinčių ir vegetuojančių individų daugiausia aptinkama iki 1 m gylyje. Nors nuo 1973 m. iki 2007 m. vandens lygis nuolatos kilo, plunksnalapių populiacija neatsistatė. Gali būti, kad jų gausumui turi įtakos ne tik ilgalaikiai, bet ir metiniai vandens lygio svyravimai.

Grėsmės ir apsauga

Kadangi pražangiažiedė plunksnalapė yra šviesomėgis augalas, jai reikalingos atviros, gerai apšviečiamos augavietės ir skaidrus vanduo. Todėl pagrindinės grėsmės jos išlikimui yra ežero eutrofizacija, nendrių įsigalėjimas seklumose. Siekiant išsaugoti šią populiaciją, būtina ištirti augalo dauginimosi sėklomis galimybes, nuolat stebėti būklę. Gali būti tikslinga keisti nuolatinių maudyklių vietą, siekiant sumažinti pakrančių užaugimą nendrėmis.

Paplitimas

Rūšis paplitusi Europos, Azijos, Šiaurės Amerikos ir Šiaurės Afrikos okeaninėse srityse.
Lietuvoje labai reta. Nuo 1953 m. žinoma viena radavietė Švento ežere (Zarasų r.).

Summary

Since 1953, the only known locality for this species has been Lake Šventas (Zarasai district). The abundance of the species is closely related to the large fluctuations in lake water level. The highest abundance of the species was observed in 1953 and 1998, while currently only scattered plants occur mostly in depths of up to one meter.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Bagdonaitė, 1962.