Plunksninis raukšliagrybis

IUCN įvertinimas

EN B2ab(iii); C1+2a(i)

Biologija ir ekologija

Grybo vaisiakūniai plačiai, kartais net iki metro ilgio spinduliškai išsiplėtę, tvirtai priaugę prie substrato, ploni, vaško konsistencijos. Paviršius raukšlėtas, spinduliškai išsidėsčiusių trumpų klosčių ar papilų pavidalo, pakraštys šviesesnis, beveik baltas, plaušingas. Jaunas vaisiakūnis baltas, vėliau šviesios ochros spalvos su raudonai rudu atspalviu. Seni sudžiūvę vaisiakūniai tampa trapūs, beveik lygūs ir rudi. Panašių į plunksninį raukšliagrybį grybų yra nemažai, bet jie dažniausiai auga ant kitų substratų ir nesuformuoja taip plačiai išsiplėtusių vaisiakūnių.
Vaisiakūniai vienmečiai, pasirodo anksti pavasarį ir rudenį. Auga ant senų stambių eglių virtuolių su besilaikančia žieve apatinėje ir šoninėje virtuolio pusėse. Eglės virtuolis jau būna apardytas kitų grybų, bet dar gerai pasirėmęs ant likusių šakų. Prieraišus seniems ilgaamžiams eglynams su gausiu negyvos medienos kiekiu. Grybas yra medienos ardytojas, saprotrofas, sukeliantis baltąjį medienos puvinį.

Populiacijos gausumas

Nors radaviečių nemažai, bet plunksninio raukšliagrybio populiacija fragmentiška, paplitusi senų eglynų likusiuose mažuose sklypuose. Gausesnė Punios šile (Alytaus r.), Minčios ir Ažvinčių giriose (Utenos, Ignalinos r.). Numatomas populiacijos nykimas dėl tolimesnio buveinės kokybės blogėjimo bei tinkamo substrato mažėjimo ir jo riboto atsinaujinimo.

Grėsmės ir apsauga

Plunksniniam raukšliagrybiui tinkamas substratas yra specifinis, ilgai besiformuojantis, bet gana trumpaamžis pačiam grybui, nes, labiau suirus eglės virtuoliui, ją pakeis kitos rūšys. Tad didžiausia grėsmė, kai nėra nuolat pasipildančio substrato šaltinio. Grybui tinkamų buveinių mažėjimas ir fragmentacija taip pat yra gan didelė grėsmė grybui, nes apriboja jo plitimo ir atsinaujinimo galimybes. Pagrindinė apsaugos priemonė – nevykdyti jokios ūkinės veiklos grybo buveinėse ir šalia jų.

Paplitimas

Borealinė rūšis, aptinkama Europos lygumų spygliuočių miškuose ir Centrinės Europos kalnuose. Randama Šiaurės Amerikoje ir Sibire.
Lietuvoje žinoma apie 70 radaviečių, kurių gausiau pietinėje, vakarinėje ir centrinėje Lietuvos dalyse.

Summary

Although this species is known to be found in seventy localities in western, southern and central parts of Lithuania, populations are small and fragmented. It grows on coarse spruce logs in old-growth spruce forests with a long continuity of coarse woody debris. The main threat is the felling and removal of coarse woody debris from forests and the fragmentation of suitable habitats.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Andersson et al., 2005.