Plačioji platužė

IUCN įvertinimas

NT

Biologija ir ekologija

Plačioji platužė – lapiškoji kerpė su netaisyklingu, stambiu, iki 30 cm skersmens gniužulu (dabar Lietuvoje retai aptinkama stambesnių nei 15 cm skersmens gniužulų). Vienas gniužulo kraštas priaugęs prie substrato (medžio žievės), kitas kraštas dažniausiai pakilęs ir užsirietęs į viršų. Lakštai – 1–4 cm pločio, daugiau ar mažiau dichotomiškai išsišakoję, jų galai tarsi nukirsti. Viršutinė pusė žalsvai rusva arba pilkšvai žalsva, sudrėkusi – ryškiai žalia, paviršius su ryškiu, tinklišku briaunų ir duobelių reljefu, kiek primenančiu plaučių paviršių. Ant briaunų dažnai formuojasi smulkios išaugėlės – izidės arba stambios miltelių sankaupos – soredės. Apatinė pusė ruda, ją dengia veltinis, paviršiuje gausu iškilimų, atitinkančių viršutinės pusės duobeles. Vaisiakūniai rudos spalvos, dubenėlio formos, pasitaiko retai, tik gausiose ir gyvybingose populiacijose. Lietuvoje šiuo metu nebeauga jokia kita kerpė, kuri dydžiu, forma ir spalva primintų plačiąją platužę. Ant medžių kamienų augančios stambesnės meškapėdės būna pilkos spalvos, sudrėkusios niekada nebūna ryškiai žalios, o jų paviršius niekada neturi tinkliško reljefo.
Plačioji platužė auga ant apsamanojusių, dažniausiai senų lapuočių medžių kamienų, senuose miškuose ir jų fragmentuose, ypač netoli vandens telkinių. Tai palyginti ilgaamžė kerpė, kurios seni gniužulai kurį laiką išlieka ir buveinės kokybei pablogėjus, tačiau tokiose augavietėse ji nebesidaugina, neplinta ir ilgainiui sunyksta.

Populiacijos gausumas

Lietuvoje plačiosios platužės populiacija gana gausi, tačiau labai fragmentiška (fragmentaciją lemia tinkamų buveinių išsidėstymas), daugelyje žinomų radaviečių aptinkamas negausus individų kiekis, be to, dažniausiai aptinkama tik senų gniužulų, nestebimas populiacijos atsinaujinimas.

Grėsmės ir apsauga

Pagrindinė grėsmė yra plynieji miškų kirtimai ir senų lapuočių ir mišriųjų miškų plotų mažėjimas. Taip pat ši kerpė jautri aplinkos taršai, ypač azoto junginiais. Palankiausios sąlygos ir didžiausios galimybės plačiajai platužei išlikti yra tuose miško sklypuose, kuriuose nėra ūkinės veiklos.

Paplitimas

Rūšis aptinkama beveik visuose žemynuose (išskyrus Australiją ir Pietų Ameriką), nuo borealinės iki paatogrąžių juostų. Dažnesnė jūrinio klimato vietovėse ir kalnuose, kitur sparčiai nyksta. Lietuvoje dažna, paplitusi visoje šalies teritorijoje, nerandama tik Pajūrio žemumoje.

Summary

This species is fairly frequent in Lithuania, known to be found in many localities. In most localities, however, only a few senescent thalli are found and renewal of the population is not observed. The species grows on trunks of deciduous trees, mostly old ones, and is confined to fragments of old forests, especially those situated close to water bodies. The main threat to the species is forest logging and a decrease in the area of old forests.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Motiejūnaitė, 2002, 2006; Motiejūnaitė et al., 2008, 2012; Motiejūnaitė, Preikša, 2010; Motiejūnaitė, Prigodina Lukošienė, 2010.