Nuotraukos autorius: Zigmantas Gudžinskas Plačialapė gegūnė
(lot. Dactylorhiza majalis)
- Karalystė: Augalai (lot. Plantae)
- Tipas: Žiediniai augalai (lot. Magnoliophyta)
- Klasė: Lelijainiai (lot. Liliopsida)
- Sąrašas: CITES konvencija - II, Prekybos reglamentas - B, Lietuvos raudonosios knygos sąrašas (1992) - 1(E), LR saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašas (aktualus), Lietuvos raudonosios knygos sąrašas (2007) - 1(E), Lietuvos raudonosios knygos sąrašas (2021) - Grėsmingos būklės (EN), Ribojamų ir draudžiamų naudoti laukinių augalų ir grybų sąrašas
Biologija ir ekologija
Daugiametis, 10–40 cm aukščio augalas su plaštakiškais šakniagumbiais. Stiebas status, tolygiai lapuotas. Apatiniai lapai kiaušiniški arba plačiai lancetiški, viršutiniai lancetiški, tamsiai žali, jų viršutinė pusė su stambiomis, netaisyklingai išsidėsčiusiomis, neretai po kelias susiliejančiomis dėmėmis. Žiedai susitelkę į 3–10 cm ilgio gausiažiedę viršūninę kekę. Apyžiedžio lapeliai tamsiai purpuriniai, kartais šviesiai arba sodriai violetiniai. Lūpa inkstiška, aiškiai triskiautė, jos šoninės skiautės dažnai dantytos. Lūpa išmarginta tamsesnės spalvos juostomis ir dėmelėmis. Žydi gegužės–birželio mėn. Dauginasi sėklomis.
Plačialapės gegūnės dažniausiai auga mezofitinėse pievose, rūšių gausiose ganyklose, kartais šarmingose žemapelkėse, šaltiniuotų žemapelkių ir tarpinių pelkių pakraščiuose, retai pasitaiko antropogeninėse buveinėse – pakelių grioviuose, karjeruose. Šviesomėgis, silpnai konkurencingas augalas.
Populiacijos gausumas
Rūšies subpopuliacijos mažos arba labai mažos, retai pasitaiko augaviečių, kuriose yra daugiau kaip šimtas subrendusių individų. Pietryčių lygumoje, upelių pakrančių pievose anksčiau buvusios gausios subpopuliacijos dabar sudarytos iš pavienių, atokiai vienas nuo kito augančių, individų. Visą plačialapės gegūnės populiaciją šalyje sudaro mažiau kaip 2500 subrendusių individų.
Grėsmės ir apsauga
Rūšis labiausiai nyksta dėl tinkamų buveinių plotų mažėjimo. Daugumoje upių ir upelių pakrantėse, pelkių pakraščiuose buvusių pievų nebešienaujama ir nebeganoma, todėl jos apauga krūmais ir aukštaūgėmis žolėmis. Svarbiausia apsaugos priemonė yra ekstensyvus buveinių naudojimas. Jose rekomenduojama vasaros pabaigoje pjauti žolę, sugrėbti ir išgabenti šieną, ekstensyviai ganyti gyvulius, nuolat šalinti krūmus.
Paplitimas
Rūšis paplitusi Vakarų ir Centrinėje Europoje, per Rytų Europą eina rytinė rūšies arealo riba.
Lietuvoje reta, sparčiai nykstanti rūšis. Anksčiau buvo aptinkama pietinėje Aukštaičių aukštumos dalyje, Dzūkų ir Medininkų aukštumose, Pietryčių lygumoje, bet per paskutiniuosius dešimtmečius ne mažiau kaip šešiose vietovėse Aukštaičių ir Dzūkų aukštumoje rūšis išnyko. Per Lietuvą eina šiaurrytinė rūšies arealo riba.
Summary
A rare and rapidly vanishing species distributed across south-eastern and southern parts of Lithuania. It usually occurs in natural meadows and pastures, occasionally at the edges of transitional mires and alkaline fens. Most known subpopulations consist of just several individuals and only a few subpopulations consist of more than 100 mature individuals. The main threat facing this species is habitat change due to abandonment and overgrowth of tall herbs and shrubs.
Galerija
Informacijos šaltiniai
Ryla, 2001, 2003; Gudžinskas, Ryla, 2006; Mildažienė ir kt., 2016.