Pirštuotasis aukšliavarpis

IUCN įvertinimas

EN D1

Biologija ir ekologija

Vaisiakūniai (apoteciai) – 4–12 cm aukščio, trapūs. Kepurėlė varpelio ar pusrutulio formos, 1,5–3 cm aukščio, lygi ar truputį banguota, gelsvai ar tamsiai ruda, priaugusi prie koto pačioje viršūnėje, apatinis kraštas laisvas. Kotas cilindrinis, lygiu paviršiumi ar grūdėtas, balsvas, dažnai su skersiniais rusvais dryžiais.
Vaisiakūniai vienmečiai, formuojasi pavasarį, auga pavieniui ir grupėmis ant smėlėto ir humusingo dirvožemio, tarp žolių, lapuočių ir mišriuosiuose miškuose, pamiškėse ir parkuose, krūmynuose, upių slėnių pievelėse, kartais soduose, šalia įvairių lapuočių medžių (alksnių, gluosnių, beržų, vyšnių ir kitų), kartais po pušimis. Dirvožemio saprotrofas arba sudaro mikorizę. Švieži vaisiakūniai turi toksinų.
Galima supainioti su bohemiškuoju aukšliavarpiu (Verpa bohemica), kuris turi labai raukšlėtą kepurėlę.

Populiacijos gausumas

Visa pirštuotojo aukšliavarpio populiacija Lietuvoje yra fragmentiška, žinomos septynios radavietės, dera nereguliariai ir negausiai, dažniausiai po kelis vaisiakūnius vienoje radavietėje.

Grėsmės ir apsauga

Pagrindinės pirštuotojo aukšliavarpio išlikimui kylančios grėsmės yra gana mažos populiacijos, lapuočių miškų kirtimas ir buveinių ardymas. Pagrindinė apsaugos priemonė yra palaikyti šiam grybui palankias aplinkos sąlygas jo buveinėse.

Paplitimas

Rūšis paplitusi Europoje, Islandijoje, Azijoje, Šiaurės Amerikoje ir Afrikoje, visur reta.
Lietuvoje pirmą kartą nustatyta 1979 m., paplitusi Rytų, Pietų ir Vakarų Lietuvoje.

Summary

An endangered and very rare species in Lithuania, known to be found in seven isolated localities. The species occurs on the soil of deciduous and mixed forests, parks, river valleys, and homesteads. The main threats relate to the rather small populations and the degradation of habitat through logging.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Kutorga, 2000; Urbonas, 2007.