SRIS

Josef Hlasek Nuotraukos autorius: Josef Hlasek
Pildyti stebėjimo anketą

Pilkoji voveraitė

(lot. Cantharellus cinereus)

  • Karalystė: Grybai (lot. Fungi)
  • Tipas: Papėdgrybūnai (lot. Basidiomycota)
  • Klasė: Papėdgrybiai (lot. Basidiomycetes)
  • Sąrašas: LR saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašas (aktualus), Lietuvos raudonosios knygos sąrašas (2007) - 2(V), Lietuvos raudonosios knygos sąrašas (2021) - Kritiškai grėsmingos būklės (CR)

IUCN įvertinimas

CR C2a(i)


Daugiau informacijos

Biologija ir ekologija

Grybo kepurėlė gilaus piltuvėlio pavidalo, 2–5 cm skersmens, spinduliškai raukšlėta, banguotais kraštais, pilkai ruda ar juodai ruda. Kepurėlės apačioje esantis himenoforas klostėtas ar beveik lakštelių pavidalo, pilkas ar melsvai pilkas. Kotas pilkas ar juodai rudas, tuščiaviduris, išilgai plaušingas. Grybas pasižymi maloniu kvapu. Panašus paprastojo trimitėlio (Craterellus cornucopioides) vaisiakūnis yra labiau įdubusio piltuvėlio formos, o himenoforas lygus. Vaisiakūniai vienmečiai, išauga grupėmis vasarą ir rudenį. Sudaro mikorizę su lazdynais, ąžuolais ir liepomis. Pilkoji voveraitė randama brandžiuose plačialapių miškuose su gausiu lazdynų traku. Kalcifilinė ir termofilinė rūšis, mėgstanti kalkingas atviras vietas. Kartais randama miškapievėse.

Populiacijos gausumas

Pilkosios voveraitės populiacija maža, fragmentiška. Buvusių senų populiacijų Punios ir Vidzgirio miškuose būklė nėra žinoma, bet pakartotinai šiose vietose grybas nerastas. 2000–2001 m. grybas pavieniui ar kelių vaisiakūnių grupėmis buvo aptiktas Plungės r., bet pastaruoju metu naujų duomenų apie šių grybų populiaciją taip pat nėra.

Grėsmės ir apsauga

Didžiausią grėsmę rūšiai kelia senų atvirų šviesių plačialapių miškų su lazdyno priemaiša plotų mažėjimas ir būklės blogėjimas užaugant eglėmis. Manoma, kad neigiamą poveikį gali daryti tarša azotinėmis medžiagomis. Pagrindinė apsaugos priemonė – nekirsti ąžuolų ir lazdynų pilkajai voveraitei tinkamose buveinėse. Galima tvarkymo priemonė – prašviesinti mišką iškertant jaunas plintančias egles.

Paplitimas

Rūšis randama Europoje ir Šiaurės Amerikoje, bet visur reta.
Lietuvoje labai reta, žinomos penkios radavietės. Dvi senos radavietės Punios ir Vidzgirio miškuose po 1962 m. nebuvo pakartotinai nustatytos. Dabartinės radavietės susitelkusios Plungės r.

Summary

This species is very rare, known to be found in five localities with recent populations in the Plunge district. It forms mycorrhiza with oak, lime and hazel in open old-growth deciduous forests on calcareous soil. The species is threatened by diminishing amounts of suitable habitat and habitat quality.

Informacijos šaltiniai

Mazelaitis, 1976.