Pilkoji antis

IUCN įvertinimas

NT D1

Biologija ir ekologija

Abiejų lyčių apdare vyrauja ramios, pilkšvos spalvos. Skiriamasis bruožas – baltas (greta juodo) veidrodėlio rombas ir juodas pauodegys. Pavasarį traukia nuo kovo–balandžio sandūros. Nuo balandžio vidurio pasklinda po peravietes. Peri vietose, kur pievos ribojasi su nedideliais, sekliais vandens telkiniais ar didelių vandenų užutekiais su užpelkėjusiais krantais bei gausia povandenine ir plūduriuojančia augalija, nendrynų ir krūmų neužgožtose, vandeningose žemapelkėse ir salose. Lizdas – duobutė žemėje – gali būti atokiau nuo vandens. Kiaušinius intensyviai deda gegužę. Dėtyje – septyni–vienuolika kiaušinių. Patinai palieka perinčias pateles ir išskrenda šertis. Peri 27 dienas. Jaunikliai ritasi birželio mėn., skraido po 55 dienų. Peravietes palieka nuo rugpjūčio iki rugsėjo pabaigos, šiaurinių migrantų aptinkama iki lapkričio. Suaugusių paukščių racione dominuoja augalinės kilmės maistas, bet veisimosi metu lesa vabzdžius ir moliuskus. Lanko javų laukus.

Populiacijos gausumas

Lietuvoje perinti pilkoji antis aptikta tik 1961 m. Pastaraisiais metais peri 250–350 porų. Lėtai tebegausėja. Nemuno žemupyje peri iki 50 porų, Birvetos ir Daugų žuvų tvenkiniuose atitinkamai iki šešiolikos ir dešimties porų. Kretuono ežero saloje porų skaičius 2009–2014 m. padidėjo nuo keturių iki 35, nors 1967–1971 m. dar neperėjo. Žuvinto rezervate iš 1971–1980 m. perėjusių penkių–dešimties porų liko viena pora, Žemaitiškių balose netoli Kretuono ežero pradėjo perėti nuo 2002 m. (šešios poros), bet vėliau populiacija mažėjo. Nuo vienos iki kelių porų peri dar bent dešimtyje žuvų tvenkinių.

Grėsmės ir apsauga

Liovusis ganyti klampiose paežerėse, pelkių pakraščiuose ir šienauti žemapelkes, degradavo dalis buveinių. Paukščiai sumedžiojami žuvų tvenkiniuose. Pilkajai ančiai palankus žuvų tvenkinių tinklo sukūrimas XX a. antrojoje pusėje ir vykstantis klimato šiltėjimas. Svarbu saugoti nuo užaugimo nendrynais ir sumedėjusia augalija esamas ir atkurti jau užaugusias buveines, užtikrinti priėjimą prie vandens pievose išperėtoms vadoms, riboti lankymąsi peravietėse gegužės–birželio mėn.

Paplitimas

Holarktinė vidutinių platumų, vidutinio ir mediteraninio klimato juostų rūšis. Eurazijoje arealas tęsiasi nuo Europos vakarų iki Šiaurės Rytų Kinijos. Dėl buveinių specifikos peri netolygiai ir fragmentiškai. Istoriškai – stepių ir miškastepių rūšis, tačiau Europoje jau 200 metų plinta, užimdama ir įvairesnes buveines. Sporadiškai peri visoje Lietuvoje, tankiausiai – Nemuno žemupyje.

Summary

The population consists of 250-350 pairs and, locally, is increasing. The species is common in flood meadow wetlands in the Nemunas Delta (50 pairs), Kretuonas Lake (increased up to 35 pairs) and the fish pools at Birveta and Daugai (up to 16 and 10 pairs), but has almost disappeared at the Žuvintas biosphere reserve. Preferring open grasslands adjacent to shallow wetlands rich in submerged and floating plants, the major threat facing the species is the expansion of reed and bush as grazing declines in lake-side grasslands.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Logminas, 1972, 1990; Jusys ir kt., 1999; Švažas, Kozulin, 2002; Viksne et al. 2010; Šablevičius 2014; Karlonas 2017.