(lot. Salvia pratensis)
Daugiametė, 30–80 cm aukščio žolė. Stiebas keturbriaunis, status, negausiai lapuotas, plaukuotas, viršutinėje stiebo dalyje gausu liaukų. Pamatiniai lapai turi ilgus lapkočius, kiaušiniški, apskritu arba širdišku pamatu ir buka viršutine dalimi. Viršutiniai lapai – bekočiai. Žiedynas susideda iš keleto retų menturių, kurios sutankėja viršutinėje žiedyno dalyje. Žydi gegužės–liepos mėn. violetiniais arba mėlynais žiedais.
Pievinis šalavijas daugiausia auga stepinių pievų bendrijose, kurios formuojasi pavaginiuose gūbriuose ar salpų aukšto lygmens ekologinėje juostoje, tačiau dažniausiai šlaituose. Pasitaiko ir antrinės kilmės buveinėse (pakelėse). Auga priesmėlio ir priemolio dirvožemiuose.
Tinkamose vietose pievinių šalavijų gana gausu (pavyzdžiui, Seredžiaus piliakalnio šlaituose), ir tuo lengvai galima įsitikinti jam žydint, kai išryškėja mėlynas apgyventų stepinių pievų aspektas.
Grėsmę pievinio šalavijo išlikimui kelia tiek natūrali buveinių kaita, tiek intensyvus buveinių naudojimas. Ūkinei veiklai nepatogios šlaitų bendrijos nyksta dėl spartaus užaugimo krūmais, o intensyviai naudojant pievų bendrijas, augalai nespėja subrandinti sėklų ir nevyksta populiacijos atsinaujinimas. Nemažesnę grėsmę kelia tinkamų buveinių suarimas arba pievų persėjimas ir sukultūrinimas.
Rūšies arealas apima beveik visą Europą (išskyrus šiaurinę žemyno dalį) ir nedidelę dalį Šiaurės Afrikos. Būdingas temperatinės juostos elementas. Šiaurės Amerikoje – svetimžemė rūšis.
Lietuvoje aptinkamas tik pietinėje dalyje, o daugiausia radaviečių telkiasi Nemuno sl. šlaituose, atkarpoje nuo Kauno iki Jurbarko.
This species mostly exists in a few localities near the Nemunas river valley, though in suitable habitats, populations can be very dense. It is important to harmonize land use in the habitats of this species, as abandoned slopes result in overgrowth with shrubs, while untimely and intense mowing and grazing can also have a negative impact on the viability of the population.
Natkevičaitė-Ivanauskienė, 1976.