Pievinė vištapienė

IUCN įvertinimas

VU A2ac

Biologija ir ekologija

Daugiametis, 10–15 cm aukščio, dažniausiai kuokštais augantis augalas. Geofitas. Augalas turi vieną stambų gulsčią ir du–tris mažesnius gumbasvogūnius. Pamatiniai lapai linijiški, stori, trikampiai. Stiebo lapai platesni, linijiškai lancetiški. Žiedai po tris–šešis, retai daugiau, susitelkę į skėtišką žiedyną. Apyžiedžio lapeliai lancetiški, nusmailėjusia viršūne, ryškiai geltoni, blizgūs. Žydi balandžio–gegužės mėn. Vaisius – dėžutė. Sėklos subręsta gegužės–birželio mėn. Dauginasi sėklomis ir gumbasvogūniais.
Pievinės vištapienės Lietuvoje auga vidutinio drėgnumo pievose ir ganyklose, upių, upelių ir kalvų šlaituose, pakrūmėse. Retai pasitaiko pievų vietose įrengtuose dirbamuose laukuose ir kitose antropogeninėse buveinėse, kuriose tam tikrą laiką išlieka suardžius natūralias buveines. Šviesomėgis augalas. Tankiuose medynuose augantys augalai paprastai nežydi arba žydi labai retai. Tankiuose krūmynuose ilgainiui išnyksta.

Populiacijos gausumas

Visose dabar žinomose vietovėse aptinkama nedidelius plotus (20–100 m2, retai 1–2 arus) užimančių, padrikais kuokštais išsidėsčiusių augalų grupių. Didžiausios ir gyvybingiausios subpopuliacijos išlikusios Lapainios, Verknės ir Nemuno upių pakrantėse Kaišiadorių, Prienų ir Alytaus r.

Grėsmės ir apsauga

Didžiausią grėsmę rūšies populiacijai kelia tinkamų buveinių plotų mažėjimas ir jų kokybės blogėjimas. Maži natūralių pievų ir ganyklų plotai nebenaudojami ir apauga aukštaūgėmis žolėmis bei krūmais arba apsodinamos mišku. Dėl to pievinės vištapienės nebežydi, subpopuliacijos nusilpsta ar išnyksta. Svarbu išsaugoti rūšiai svarbių natūralių paupių pievų ir ganyklų būklę jas naudojant tradiciniu, ūkininkavimui palankiu būdu – taikyti įprastą šienavimo ir ganiavos režimą.

Paplitimas

Rūšis paplitusi rytinėje Vakarų Europos dalyje, Pietų ir Centrinėje Europoje, pietinėje Skandinavijos ir vakarinėje Rytų Europoje dalyse.
Lietuvoje reta rūšis, dabar aptinkama pietinėje Aukštaičių aukštumos, Neries žemupio plynaukštėje, Dzūkų aukštumoje ir Dainavos lygumoje. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje rūšis buvo rasta Vakarų Lietuvoje, bet dabar ten neaptinkama.

Summary

Extinct at localities in western Lithuania, this rare species is currently known to be found in localities in southern Lithuania. It grows in natural meadows and pastures in river valleys and on slopes, occasionally also on wooded slopes of rivers. Most subpopulations occupy small areas (10–100 m2). The main threat facing the species is the loss of suitable habitats due to the abandonment of small meadow and pasture habitats and their overgrowth or afforestation. The main measure for the protection of this species is the maintenance of traditional usage of natural meadows and pastures.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Abromeit, Neuhoff, Steffen, 1940.