Piestinis pirštūnis

IUCN įvertinimas

VU D1

Biologija ir ekologija

Grybas kuokos pavidalo, nesišakoja, su išilginėmis raukšlėmis ir klostėmis, užauga iki 6–20 cm, jaunas – šviesiai gelsvas, su violetiniu atspalviu koto apačioje, senesni vaisiakūniai rudai rausvi su balkšva apnaša. Grybas gana minkštos konsistencijos, perpjovus baltas, vėliau tampa violetiškai rudas. Panašus bukagalvis pirštūnis (Clavariadelphus truncatus), augantis spygliuočių miškuose, manoma, buvo rastas Lietuvoje, bet radimo atvejis abejotinas.
Vaisiakūniai vienmečiai, išauga pavieniui ar gausiomis grupėmis vasaros pabaigoje ir rudenį. Mikorizinis grybas, augantis ąžuolų, liepų, drebulių lapuotynuose su eglių priemaiša, kurie išsiskiria stora samanų danga. Mėgsta kalkingą dirvožemį.

Populiacijos gausumas

Pastaruoju metu registruojama mažiau grybo radaviečių, bet apie piestinio pirštūnio populiacijų mažėjimą išvadų negalima daryti. Grybas nors gerai atpažįstamas, bet sunkiai pastebimas. Tinkamoje buveinėje, tokioje kaip Utenos r. Ąžuolijos miškas, vaisiakūnių užauga gausiai ir kelerius metus iš eilės.

Grėsmės ir apsauga

Piestinis pirštūnis gan prieraišus kalkingo dirvožemio plačalapių buveinėms. Didžiausią grėsmę grybui kelia tinkamų buveinių, senų plačialapių miškų su ąžuolais, liepomis, drebulėmis kirtimas ir storos samanų dangos ir paklotės suardymas vykdant miškotvarkos darbus. Pagrindinė apsaugos priemonė – nevykdyti jokios ūkinės veiklos.

Paplitimas

Rūšis randama Europoje, Šiaurės Amerikoje ir Pietų Azijoje.
Paplitusi visoje Lietuvoje. Žinoma dvidešimt radaviečių, kurių didžioji dalis stebėta anksčiau nei 2007 m. Pastaraisiais metais aptiktos tik keturios naujos radavietės.

Summary

This species is widely distributed in Lithuania, but rare. Most records documented before 2007, but trends in population decline are not very clear. It grows in old broadleaf forests with oak, lime, poplar and spruce, preferring calcareous soil.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Mazelaitis, 1976.