Pelkinis vikšris

IUCN įvertinimas

VU B1ab(iii,iv)+2ab(iii,iv)

Biologija ir ekologija

Daugiametis, retakeris, dažnai rausvo atspalvio, žolinis augalas. Stiebai smulkūs, 10–30 cm aukščio, su keliais pamatiniais ir vienu–trimis stiebiniais lapais. Prie pat stiebo pagrindo esančios lapų makštys yra belakštės, rudos ar purpuriškai raudonos. Stiebinių lapų makštys viršuje su dviem bukomis ausytėmis, lapalakščiai trumpi ir siauri. Žiedynas stiebo viršūnėje, sudarytas iš vienos galvutės, nors gali būti ir iš dviejų–keturių atokiai viena nuo kitos išsidėsčiusių ilgakočių galvučių. Apatinis žiedynlapis panašus į stiebinius lapus, ilgesnis už apatinę galvutę. Galvutės smulkios, sudarytos dažniausiai iš dviejų–trijų žiedų, bet jų gali būti vienas–penki. Žiedai dažniausiai susitelkę vienas prie kito. Vaisiai – dėžutės, apie 1,5 karto ilgesnės už apyžiedį, blizgios. Jų spalva varijuoja nuo šviesiai rudos iki šiaudų geltonumo. Žydi birželio–liepos mėn., bet pasitaiko žydinčių ir rugpjūtį. Sėklų subrandina nedaug. Auga šarmingose tarpinio tipo pelkėse, paežerių liūnuose. Augavietės šlapios, gali būti trumpą laiką negiliai užlietos. Dirvožemiai durpiniai, kartais su dumblo priemaiša. Dažniausiai auga šakotosios ratainytės augavietėse.

Populiacijos gausumas

Populiacija negausi. Radavietėse paprastai būna 20–50 pelkinio vikšrio individų. Daugiausia šios rūšies augalų telkiasi Zarasų r. radavietėse.

Grėsmės ir apsauga

Pelkinis vikšris jautrus hidrologinių ir trofinių sąlygų pokyčiams. Todėl didžiausios grėsmės – pelkių sausinimas ir durpių kasimas, paviršinių vandenų tarša ir reakcijos pokyčiai. Neigiamos įtakos turi ir šių veiksnių skatinama buveinių sukcesija. Klimato kaita ir invazinių rūšių įtaka laikytinos potencialiomis grėsmėmis.

Paplitimas

Rūšis paplitusi Šiaurės ir Centrinėje Europoje, Šiaurės Azijoje, Šiaurės Amerikoje vėsaus klimato regionuose. Lietuvoje pelkinis vikšris yra retas, aptinkamas tik Ignalinos, Lazdijų, Švenčionių ir Zarasų r. Pastaraisiais metais neberandamas Tauragės r.

Summary

A very rare species in Lithuania, mostly occurring in the Zarasai district. The population is not abundant. Occurring on carbonate rich transition mires and quaking bogs, the number of individuals per locality is usually about 30–50 individuals. The main threats are hydrological, trophic and pH changes to the habitats, though succession of habitats is also a factor.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Natkevičaitė-Ivanauskienė, 1963.