Pelkinis ratenas

IUCN įvertinimas

EN B1ab(iii,v)+2ab(iii,v)

Biologija ir ekologija

Daugiametis, žolinis augalas su žemais vegetatyviniais ir apie 1 m aukščio generatyviniais stiebais. Žiedai šviesiai melsvai arba rausvai violetiniai, sutelkti rutuliškuose žiedynuose. Žydi liepos–rugsėjo mėn. Dauginasi sėklomis ir vegetatyviškai. Gali būti, kad sėklos Lietuvoje subręsta ne kasmet, tik esant ilgam ir šiltam rudeniui. Auga upių slėnių užliejamose pelkėjančiose pievose (Molinietalia bendrijos) ir viksvynuose (Magnocaricetalia ir Scheuchzerietalia bendrijos), pakrūmėse, pasitaiko apleistose kultūrinėse pievose.

Populiacijos gausumas

Iš laikotarpio iki 2007 m. apie rūšies gausumą žinomose radavietėse duomenų labai mažai. 2007 m. gyvybinga pelkinio rateno populiacija aptikta Šalčios upės sl. ties Žygmantiškėmis (Šalčininkų r.), 2009 m. – Merkio upės sl. ties Moliais (Varėnos r.). Tuo metu upių slėnių pievose dar buvo intensyviai ganoma. 2013 m. didesnių ar mažesnių pelkinio rateno sąžalynų rasta Šalčios upės sl. atkarpoje tarp Žygmantiškių ir Papiškių. Merkio upės sl. ties Moliais šie augalai beveik visai išnyko.

Grėsmės ir apsauga

Rūšis nyksta dėl tiesioginio buveinių sunaikinimo – upių slėnių pievų sausinimo, per intensyvaus ganymo, teritorijų užstatymo arba kitokio intensyvaus naudojimo. Lietuvoje labiausiai nyksta apleistose (kuriose nešienaujama ir neganoma) pievose, apaugančiose krūmais ir medžiais. Gyvybingoms populiacijoms išlaikyti būtinas tradicinis pievų naudojimas – šienavimas, neintensyvus ganymas.

Paplitimas

Rūšis paplitusi Pietų ir Centrinėje Europoje. Nuo Šiaurės Italijos arealas rytų kryptimi siekia Vakarų Rumuniją, Ukrainą, Baltarusiją ir pietinę Lietuvos dalį. Manoma, kad šioje arealo dalyje rūšis yra savaiminė, o nuo Šiaurės Italijos vakarų kryptimi natūralizavosi. Per Lietuvą eina šiaurinė arealo riba. Lietuvoje rūšis labai riboto paplitimo – paplitusi tik pietrytinėje dalyje. Žinomos radavietės telkiasi Trakų, Varėnos, Šalčininkų r. paribyje, Merkio ir Šalčios upių sl.

Summary

This species is very rare in the country and is close to extinction. The northern border of its distribution range crosses Lithuania and all known localities are in the south-eastern part of the country. The most recently known localities are in meadows along the valley of the Šalčia River between Žygmantiškės and Papiškės villages (Šalčininkai district).

Galerija

Informacijos šaltiniai

Natkevičaitė-Ivanauskienė, 1976; Sinkevičienė, 2013.