Pelkinė uolaskėlė

IUCN įvertinimas

EN B2b(iii,iv,v)c(iv)

Biologija ir ekologija

Daugiametis, 10–20 (30) cm aukščio žolinis augalas. Stiebai auga po vieną arba po kelis, jie statūs, lapuoti. Apatiniai lapai atvirkščiai kiaušiniški arba lancetiški, stiebo lapai siaurai arba linijiškai lancetiški, lygiakraščiai. Žiedai geltoni, dažniausiai po vieną–tris sukrauti stiebo viršūnėje. Žydi liepos–rugpjūčio mėn. Paprastai dauginasi sėklomis, tačiau gali plisti vegetatyviniu būdu – įsišaknijančiomis palaipomis.
Pelkinėms uolaskėlėms geriausios sąlygos augti yra šaltiniuotose žemapelkėse, nors jų pasitaiko šarmingose žemapelkėse ir tarpinėse pelkėse. Ekologiniu požiūriu mažai plastiška rūšis, dažnai dėl nedidelių buveinių pokyčių ima sparčiai nykti. Ypač jautri hidrologiniams buveinių pokyčiams. Nekonkurencingas augalas, paprastai įsikuria atvirose, gerai apšviestose buveinėse.

Populiacijos gausumas

Šiuo metu šalyje žinoma apie trisdešimt rūšies radaviečių, tačiau dauguma jų yra negausios, paprastai aptinkama iki 50, rečiau iki šimto individų. Tik 2 radavietėse yra suskaičiuojama daugiau kaip po 1000 individų. 2013–2014 m. dvi išnykusios pelkinės uolaskėlės subpopuliacijos (Ignalinos ir Kelmės r.) buvo sėkmingai atkurtos. Dar mažiausiai dešimtyje anksčiau žinotų radaviečių individų šiuo metu nebeaptinkama.

Grėsmės ir apsauga

Daugelyje šalyje esančių radaviečių pastebimas individų nykimas. Didžiausia grėsmė kyla dėl tinkamų augaviečių plotų mažėjimo, buveinėms apaugant krūmais ir aukštaūgiais žoliniais augalais. Neigiamos įtakos turi storo nesuirusių augalų liekanų sluoksnio formavimasis, dėl kurio sumažėja vegetatyvinio dauginimosi galimybės. Rūšiai grėsmę kelia ilgalaikiai buveinių hidrologiniai pokyčiai. Norint užtikrinti palankią pelkinės uolaskėlės apsaugos būklę, buveinėse būtina kirsti krūmus ir taip palaikyti atviras, gerai apšviestas buveines, taip pat svarbu reguliariai šienauti žolinius augalus, o susidariusią biomasę išgabenti iš tvarkomų teritorijų.

Paplitimas

Rūšis paplitusi Centrinėje ir Šiaurės Europoje, Šiaurės Azijoje ir Šiaurės Amerikos šiaurinėje dalyje.
Lietuvoje reta rūšis, daugiausia paplitusi pietinėje ir rytinėje šalies dalyse. Kelios rūšies radavietės žinomos Žemaičių aukštumoje (Plungės ir Kelmės r.), dar viena – Karšuvos žemumoje (Tauragės r.).

Summary

This species is mostly distributed in the southern and eastern parts of the country. It usually occurs in spring fens, less frequently in alkaline fens and transition mires. About 30 subpopulations of this species are known in the country, though most of them are quite small, comprised of up to 50 individuals, rarely up to 100 individuals. Only two subpopulations consist of more than 1000 individuals. The species is threatened by habitat change.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Meškauskaitė, Naujalis, 2006; Meškauskaitė ir kt., 2010; Gudžinskas, 2012b.