Pelkinė raistenė

IUCN įvertinimas

EN B1ab(iii,v)+2ab(iii,v)

Biologija ir ekologija

Daugiametis arba dvimetis, 10–40 cm aukščio, plonais, pažeme besidriekiančiais ir ties bambliais įsišaknijančiais stiebais augalas. Būdingi apskriti, negiliai rinčiuotai dantyti, ties viduriu prie lapkočio prisitvirtinantys lapai. Žiedynkočiai liauni, ne ilgesni už lapkočius. Žiedai neryškūs, po tris–penkis susitelkę į galvutes, vainiklapiai balti ar rausvi. Žydi liepos–rugpjūčio mėn. Dauginasi vegetatyviškai ir sėklomis. Auga šlapiuose viksvynuose, žemapelkėse, durpinėse pievose, maisto medžiagų neturtingoje ir rūgščioje aplinkoje.

Populiacijos gausumas

Žinoma populiacija Kaišiadorių r. užima apie 20 m2 plotą, įsiterpdama tarp nedidelio vandens telkinio ir pamiškės krūmynų. Pelkinės raistenės vyrauja dalyje drėgno briedgauryno, jų lapai vietomis sudaro ištisinę dangą. Panašaus dydžio pelkinių raistenių užimamas plotas yra ir pelkutėje prie Bijotės ežero, tik čia individai pasklidę prarečiui. Per pastarąjį dešimtmetį abiejose radavietėse stebimas akivazdus individų mažėjimas.

Grėsmės ir apsauga

Tikėtina, kad istorinė populiacija sunyko dėl buveinių transformavimo. Dabar žinoma augavietė Kaišiadorių r. ir toliau užauginėja iš gretimos pamiškės plintančiais krūmais ir medžiais, nes menkavertė pieva menkai naudojama (šienaujama). Dalyje augavietės dėl natūralios sukcesijos formuojasi vis storesnė samanų danga, išstumianti raistenę iš buveinės. Tuo pat metu yra didelė grėsmė, kad radavietė gali būti sunaikinta fiziškai: ji yra kaimelio teritorijoje, arti gyvenamosios sodybos. Bijotės ežero baseino pelkutėje įsikūrusi populiacija kenčia nuo didėjančios aukštųjų žolių ir krūmų konkurencijos.

Paplitimas

Rūšis paplitusi Vakarų, Pietų ir Centrinėje Europoje, pietinėje Skandinavijos dalyje. Priskiriamas subatlantiniam floros elementui. Lietuvos teritorija yra už ištisinio arealo rytinės ribos. Literatūroje nurodomos dvi istorinės radavietės: Kupiškio r. Šimonių girioje (duomenys herbariumio medžiaga nepatvirtinti); Kelmės r. Tytuvėnų apyl. (augavietė sunaikinta eksploatuojant durpyną). Šiuo metu žinomos radavietės Kaišiadorių r. (Karčiupio miške) ir Kelmės r. (šalia Bijotės ežero).

Summary

The territory of Lithuania is situated outside the eastern boundary of the continuous range of this species. Currently, only two localities are known in the country, both of which have seen declines in their populations over the last decade due to unfavourable habitat conditions (overgrowth with forbs and shrubs, increase of moss cover). Two other historic sites are considered destroyed.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Natkevičaitė-Ivanauskienė, 1976.