Pelkinė laksva

IUCN įvertinimas

EN B2ab(iii)

Biologija ir ekologija

Daugiametis, 5–15 cm aukščio, smulkus žolinis augalas. Stiebas stačias, laibas, plikas. Augalai turi vieną–du smulkius pamatinius, kiaušiniškus, gyslotus, gelsvai žalius lapus. Žiedynas siauras, tankus, daugiažiedis. Žiedai smulkūs, gelsvai žali. Žydi liepos–rugpjūčio mėn. Dauginasi sėklomis ir vegetatyviniu būdu – lapų galuose susidarant gemaliniams pumpurams.
Pelkinės laksvos dažniausiai auga tarpinėse pelkėse, aukštapelkėse, rečiau žemapelkėse ir liūnuose, retai aptinkama pelkiniuose miškuose. Buveinėse pelkinės laksvos paprastai įsikuria ant kemsų tarp kiminų ir samanų, kur nedidelis kitų žolinių augalų projekcinis padengimas.

Populiacijos gausumas

Geros būklės buveinėse aptinkamos gana gausios pelkinių laksvų grupės, kuriose suskaičiuojama daugiau kaip po šimtą individų. Nepaisant to, daugumoje vietovių aptinkama tik po kelis ar keliolika individų. Dabar šalyje žinoma apie 40 rūšies radaviečių, dar mažiausiai dešimtyje radaviečių rūšis laikoma išnykusia. Tikėtina, kad rūšies radaviečių šalyje gali būti daugiau, nes potencialiai tinkamų buveinių plotas gana didelis. Kadangi augalai yra sunkiai pastebimi, dalis jų dėl tyrimų stokos gali būti dar neatrastos.

Grėsmės ir apsauga

Pagrindinė rūšies nykimo priežastis yra buveinių būklės blogėjimas dėl jų apaugimo krūmais, aukštaūgiais žoliniais augalais ir ant dirvožemio besikaupiančio storo nesuirusių augalų nuokritų sluoksnio, kuris trukdo jauniems individams normaliai augti. Norint palaikyti stabilias ir gyvybingas pelkinės laksvos subpopuliacijas, buveinėse būtina kirsti krūmus ir reguliariai šienauti žolinius augalus, o susidariusią biomasę iš buveinių pašalinti.

Paplitimas

Rūšis paplitusi beveik visoje šiaurinėje šiaurės pusrutulio dalyje. Pagrindinis rūšies arealas išsidėstęs Centrinėje ir Rytų Europoje, apima Britų salas, Skandinavijos pusiasalį, piečiau priartėja prie Viduržemio jūros regiono, o rytuose tęsiasi iki Kaukazo.
Lietuvoje gana retas augalas, daugiausia paplitęs rytinėje šalies dalyje, taip pat nemažai radaviečių yra Žemaičių aukštumoje. Rūšies paplitimas susijęs su tinkamų pelkinių buveinių pasiskirstymu šalies teritorijoje. Kitur šalyje žinomos tik kelios pavienės rūšies radavietės.

Summary

This species is distributed over a large part of Lithuania, but it is more common in the eastern and north-western parts of the country. Most frequently it occurs in transition mires and active raised bogs. In the most abundant subpopulations, up to a hundred individuals may occur, though most subpopulations usually consist of several individuals. The main reason for the decline of this species is the loss of suitable habitat due to overgrowth by shrubs and tall herbs.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Gudžinskas, 2001; Gudžinskas, Ryla, 2006.