Pelkinė gencijonėlė

IUCN įvertinimas

CR A2ac

Biologija ir ekologija

Vienmetis, žalias, plikas, 20 cm aukščio augalas su stačiais, nelabai šakotais stiebais. Pamatiniai lapai atvirkščiai kiaušiniški arba lancetiški, su laipsniškai pereinančiais į lapkotį pamatais, stiebiniai lapai trumpesni ir smailesni. Žiedų nedaug, jie penkianariai ir keturnariai, vainikėlis vamzdiškas, nešvariai violetinis arba balsvas. Žydi rugpjūčio–spalio mėn. Dauginasi sėklomis. Rūšis labai polimorfinė, būdingos sezoninės rasės. Auga drėgnose žemažolėse pievose, šlaituose, paprastai vietose, kur reta žolinė danga arba pažeista velėna. Šviesomėgis, nerūgščių dirvožemių augalas.

Populiacijos gausumas

Augavietės paprastai būna nedidelės, augalų skaičius jose svyruoja nuo keleto iki kelių dešimčių ar šimtų. Sausringais metais gali apskritai neišdygti. Šiuo metu žinomoje augavietėje šalia Žagarės priskaičiuojama iki šimto individų.

Grėsmės ir apsauga

Dėl intensyvaus natūralių pievų sausinimo, kultūrinimo arba pavertimo ariamomis žemėmis, daugelį ankstesnių radaviečių jau reikėtų laikyti istorinėmis. Vienintelė dabar stebima populiacija yra įsikūrusi apleistame dolomito karjere, kurio dugnas pradeda užaugti krūmais, todėl populiacijai palaikyti būtinos aktyvios gamtotvarkos priemonės.

Paplitimas

Rūšis paplitusi Vakarų ir Šiaurės Europos atlantinėse srityse, Centrinės Europos šiaurinėje dalyje ir yra laikoma Šiaurės Europos endemu. Lietuvoje buvo žinomos kelios radavietės centrinėje ir šiaurinėje dalyse. Per pastarąjį dešimtmetį stebėta tik vienoje vietoje Joniškio r.

Summary

There is only one current population of this species known in Lithuania, located in the north of the country at the bottom of an abandoned dolomite quarry, where up to 100 individuals are observed. Due to intensive drainage and management of natural meadows and the conversion of them into arable fields, many earlier localities should be treated as historical.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Natkevičaitė-Ivanauskienė, 1976.