Pavasarinis vikis

IUCN įvertinimas

EN B2b(iii)c(ii)

Biologija ir ekologija

Vienmetis, žiemojantis, žolinis augalas 5–30 cm ilgio stiebu. Lapai sudėtiniai, plunksniški, apatiniai sudaryti iš dviejų–keturių, viršutiniai iš keturių–šešių lapelių. Žiedai susitelkę lapų pažastyse po vieną–du ant trumpų 2–4 mm ilgio žiedkočių. Žydi balandžio–birželio mėn. Ankštys – 2–2,5 cm ilgio, linijiškos, gale su smailiu, lenktu snapeliu. Jose subrandinama apie penkias–aštuonias (kartais dešimt) sėklų. Augalai žydi trumpai, o sėklas sunokina greit – kol daugelis kitų augalų, augančių tose pačiose augavietėse, dar tik pradeda žydėti. Išbarstytos sėklos sudygsta, jauni augalai peržiemoja ir žydi kitų metų pavasarį–vasarą. Pavasarinis vikis aptinkamas tiek natūraliose, tiek antropogeninės kilmės augavietėse. Dažniausiai auga sausose pievose, kalvose, šviesiuose pušynuose, pakelėse, dykvietėse, dažniausiai nekalkinguose smėlio dirvožemiuose. Sudaro simbiozę su azotą fiksuojančiomis bakterijomis.

Populiacijos gausumas

Pavasarinio vikio populiacijos gana gausios, dažniausiai aptinkama ištisais sąžalynais augančių augalų. Augavietėse su šviežio atviro smėlio plotais pavasarinio vikio individų būna gausu, tačiau laikui bėgant ir augalinei dangai susiveriant, individų laipsniškai mažėja.

Grėsmės ir apsauga

Kadangi pavasarinis vikis auga sukcesiniu požiūriu trumpalaikėse bendrijose, laikui bėgant jose keičiasi rūšinė sudėtis, žolynas tankėja. Dėl šių pokyčių pavasarinis vikis neatlaiko kitų augalų konkurencijos ir pamažu išnyksta. Tinkamos tvarkymo priemonės – radavietėse formuoti atviro smėlio plotus, t. y. pašalinti samanų ir susikaupusių nuokritų sluoksnį.

Paplitimas

Rūšis aptinkama visoje Europoje, nuo Pietų Skandinavijos iki pat Viduržemio jūros regiono šalių, Šiaurės Afrikos ir nuo Didžiosios Britanijos iki Kaukazo. Šiaurės Amerikoje laikomas svetimžemiu augalu. Ilgą laiką rūšis Lietuvoje buvo aptinkama tik pajūryje ir vakariniuose šalies rajonuose (Jurbarko r.). Neseniai aptikta pietinėje šalies dalyje, o 2018 m. nauja augavietė aptikta Pagėgių sav.

Summary

This species is mostly distributed in the western part of the country, though one population is also found in the south. In known populations, the plants are quite abundant and often cover a considerable area. The main threat facing the population is overgrowth by herbs, as this species grows only in periodically disturbed sand habitats.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Natkevičaitė-Ivanauskienė, 1971.