Parazitinė šiurė

IUCN įvertinimas

EN B1ab(iii)+2ab(iii); D1

Biologija ir ekologija

Parazitinė šiurė – krūmiškoji kerpė su dimorfiniu gniužulu, augančiu ištisiniais gana ryškiai apribotais ploteliais. Pirminio gniužulo lakšteliai pailgi, 1–5 mm ilgio, giliai karpyti, dažnai išsišakoję, primena koralus, labai trapūs, lakštelių galai statmenai pakilę. Lakštelių viršus melsvai pilkas, apačia balta, su gausiais grūdeliais (soredėmis), kartais ir lakštelių kraštai suyra į grūdelių sankaupas. Antrinis gniužulas, arba podeciai, negausūs, kartais jų gali visai nebūti. Jie išauga iš pirminio gniužulo lakštelių galų, būna 0,5–1 cm aukščio, išlinkę, kartais kiek išsišakoję, padengti grūdeliais ir žvyneliais, tarp kurių matyti balto šerdinio sluoksnio ploteliai. Ant podecių viršūnėlių beveik visada būna tamsiai rudų vaisiakūnių. Panašios išvaizdos gniužulus turi kai kurios kitos šiurių genties rūšys, tačiau jų lakšteliai, ir ypač antrinis gniužulas, būna kitokie. Panašiose buveinėse auganti šašuotoji šiurė (Cladonia ramulosa) kartais gali būti identiškos išvaizdos, skiriasi tik jos cheminė sudėtis.
Parazitinė šiurė auga senuose miškuose tik ant ypač stambios negyvos medienos (temperatinėje juostoje beveik vien ant ąžuolų, borealinėje juostoje ant pušų medienos). Lietuvoje aptinkama ant stambių ąžuolų virtuolių ir kelmų bei ant stambių pušų virtuolių, vieną kartą surasta ant eglės virtuolio.

Populiacijos gausumas

Lietuvoje parazitinės šiurės populiacija negausi, žinomos aštuonios radavietės, kiekvienoje aptikta tik po vieną individą (substrato vienetą).

Grėsmės ir apsauga

Pagrindinės grėsmės yra plynieji miškų kirtimai ir tradicinė miškininkystė, kai pašalinami seni džiūstantys medžiai ir nelieka pakankamo kiekio stambios negyvos medienos. Palankiausios sąlygos ir didžiausios galimybės išlikti parazitinei šiurei yra tuose miško sklypuose, kuriuose nėra ūkinės veiklos.

Paplitimas

Rūšis aptinkama Europos, Azijos, Šiaurės Amerikos borealinėje ir temperatinėje juostose. Nyksta daugelyje vietovių, ypač borealinėje juostoje.
Lietuvoje apyretė, žinomos aštuonios radavietės, visos išsidėsčiusios Baltijos aukštumų teritorijoje.

Summary

This species is rather rare in Lithuania, with seven sub-populations known at present containing one individual (substrate unit) each. Confined to old forests, the species grows on coarse woody debris such as decaying logs and large stumps of pines, oaks and spruces. The main threat to the species is forest logging and traditional forest management where an insufficient amount of coarse woody debris is left.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Motiejūnaitė, 2002.