Paprastoji švygžda

IUCN įvertinimas

VU A4bc

Biologija ir ekologija

Varnėno dydžio, iš toli tamsios spalvos paukštis šviesesniu baltai taškuotu ir dryžuotu kūno priekiu. Snapo pamatas raudonas. Retai matoma atvirose vietose, tačiau išsiduoda charakteringu balsu – vienodais tarpais dažnai kartojamais švilpčiojimais. Parskrenda balandžio pradžioje. Migracija trunka iki gegužės pradžios. Rudenį dauguma švygždų išskrenda iki lapkričio pradžios. Peri šlapiose paežerių ir paupių pievose, žemapelkėse, tarpinio tipo pelkėse, durpynuose, ežerų didelėse kinyse ir plovose. Vengia aukštos tankios augalijos, bet toleruoja retus nendrynus ir pavienius krūmus. Teritorinė rūšis, bet lizdai gali būti sukraunami tik 10–75 m vienas nuo kito. Jie įrengiami žolių kupste ar po pernykščių augalų sąvartomis. Kiaušinius deda nuo gegužės vidurio, tačiau ilgai apsemtas vietas užima tik birželį. Per sausras išdžiūvusias veisimosi buveines palieka. Dažniausiai deda aštuonis kiaušinius. Peri 18–24 dienas. Jaunikliais rūpinasi abu tėvai. Maitinasi augalų sąžalynų ir atvirų dumblo plotelių ar seklaus vandens sandūroje. Maistą renka bėgiodama sausumoje, braidydama ar plaukiodama sekliame vandenyje. Lesa vabzdžius, jų lervas, kirmėles, voragyvius ir moliuskus, retai augalų sėklas ir vegetatyvines dalis. Maistą renka nuo žemės ir vandens paviršiaus, dumble, nuo augalų.

Populiacijos gausumas

Lietuvoje peri 1000–1500 porų. Gausiausia Žuvinte (28 poros) ir Nemuno deltoje (60–70). Čia jų populiacijos nuo 2004–2005 m. sumažėjo atitinkamai 3,74 ir 2,43–2,61 karto.

Grėsmės ir apsauga

Didžiausios grėsmės – melioracija, ganymo ir šienavimo nutraukimas peravietėse. Veisimosi buveinės jautrios klimato atšilimui. Rūšies apsaugai būtina stabdyti perteklinį buveinių užaugimą nendrynais ir sumedėjusia augalija.

Paplitimas

Žemyninių lygumų, borealinio ir vidutinių platumų klimato rūšis. Paplitusi nuo Vakarų Europos ir Pietų Fenoskandijos iki Sibiro centrinės dalies. Aptinkama visoje Lietuvoje, retesnė intensyviu žemės ūkiu ir mažu ežeringumu išsiskiriančiuose rajonuose.

Summary

With a breeding population of 1000–1500 pairs, this species prefers wet meadows alongside lakes and rivers, open sedge fens and abandoned peat quarries. The number of breeding sites varies in relation to hydrometeorological conditions of the year. The cessation of haymaking and grazing in potential habitats is a major threat to species. Since 2004–2005, the species has decreased by more than 2–3 times in its strongholds of Žuvintas and the Nemunas Delta.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Logminas, 1990; Raudonikis ir kt., 2016.