Paprastasis vištvanagis

IUCN įvertinimas

NT

Biologija ir ekologija

Vidutinio dydžio plėšrusis paukštis. Viršutinės kūno dalies ir sparnų plunksnos pilkšvai melsvos spalvos, apatinės kūno dalies ir sparnų plunksnos baltos spalvos su smulkiais, skersiniais, juodais dryžiais. Monogamas. Perėti jau gali pirmaisiais gyvenimo metais, tačiau paprastai pradeda ne anksčiau kaip trečiaisiais. Suaugę paukščiai sėslūs. Veisimosi sezonas prasideda kovo mėn. Įsikuria įvairaus tipo miškuose, dažniausiai dideliuose miško masyvuose. Retkarčiais gali perėti ir mažuose miškuose ir miestų parkuose. Lizdams vietas renkasi brandžiuose, įvairios rūšinės sudėties medynuose. Lizdą iš šakų sukrauna daugiausia eglėse, pušyse, beržuose, juodalksniuose. Lizdai būna sukrauti vidutiniškai 15 m aukštyje nuo žemės. Pavasarį lizdą taiso žaliomis šakomis. Deda du–penkis kiaušinius, dažniausiai tris ar keturis, peri daugiausia patelė, patinas ją maitina. Inkubacijos trukmė – apie 38–42 dienos. Jaunikliai lizduose auga 36–40 dienų ir juos palieka birželio mėn. Sėkmingoje vadoje dažniausiai išauga du–trys jaunikliai, jaunikliams palikus lizdus, juos dar apie mėnesį maitina suaugę paukščiai. Jaunikliai klajoja, suaugusiems paukščiams sezoninė migracija nebūdinga. Minta įvairaus dydžio, dažniausiai miško paukščiais. Galima porų specializacija, pavyzdžiui, tetervinai gali sudaryti gausią raciono dalį miškuose, o miestuose specializuojasi gaudydamas karvelius. Grobio ieško miškuose, šlapynėse. Prieraišūs toms pačioms lizdavietėms, netrikdomi gali perėti daug metų.

Populiacijos gausumas

Lietuvos vištvanagio populiaciją sudaro 500–800 porų. Pastaruoju dešimtmečiu didelių pokyčių tipiškose buveinėse neregistruota, tačiau stebimas lokalus sumažėjimas Vidurio Lietuvoje.

Grėsmės ir apsauga

Vištvanagis jautrus trikdymui lizdavietėse ir jų artimoje aplinkoje veisimosi sezono metu. Jauni ir suaugę paukščiai gaudomi ir naikinami siekiant apsaugoti naminius paukščius. Miško fragmentacija dėl plynųjų miškų kirtimų ir sumažėjęs būdingo grobio – tetervinų – gausumas yra nepalankūs šios rūšies būklei.

Paplitimas

Rūšis paplitusi Šiaurės Amerikoje ir Eurazijoje. Eurazijoje arealas nuo Norvegijos jūros tęsiasi per Rusiją šiaurėje siekdamas Obės žemupį ir Lenos vidurupį iki Japonijos, Beringo jūros, o pietuose – Mongolijos ir Kazachijos šiaurinę dalį, Kaspijos ir Juodąsias jūras. Lietuvos teritorijoje rūšis aptinkama visuose šalies regionuose. Labiausiai vištvanagiai paplitę miškingose šalies vietovėse, didžiosiose giriose, kur peri dvi–trys poros 100 km2 bendro ploto. Rečiausiai šių paukščių aptinkama vietovėse, kuriose dominuoja agrarinis, mažai miškingas kraštovaizdis, kur tankumas siekia 0,6–1 porą 100 km2 bendro ploto.

Summary

The Northern Goshawk is a widespread species in Lithuania with an estimated population of 500–800 pairs. Higher local breeding densities occur in eastern parts of the country where large coniferous forest tracks dominate, while lower densities occur in areas with low forest coverage. At a local level, still persecuted by capturing with traps to protect domestic birds. The population has been stable over the last decade in typical habitat, but has decreased in central Lithuania.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Drobelis, 2004a.